Agata Kristi - detektyvų karalienė

Keisti žaidimai

Nuo vaikystės A.Kristi, tuomet dar Miler, šeimoje buvo laikoma nepernelyg sumania mergaite: kitaip nei brolis Montis ir sesuo Medžė, gyvi, energingi, niekada neieškantys žodžio kišenėje, mažoji Agata visą laiką būdavo sutrikusi, drovėjosi ir miksėjo. Nepasižymėjo ji ir mokykloje. Tiesa, tais laikais (A.Kristi gimė 1890 metais) mokslai mergaitėms buvo abstrakti sąvoka ir net lankyti mokyklą nebuvo būtina. Panelės nuo mažumės buvo ruošiamos vien sėkmingoms vedyboms, tad ir „mokslų“ rinkinys buvo atitinkamas: rankdarbiai, muzika, šokiai. Tačiau raštingumui dėmesys buvo skiriamas ir tada: vykusiai atsakyti į galantišką būsimojo gerbėjo laišką - ne juokas. Tai štai Agata rašydavo siaubingai. Ir iki gyvenimo pabaigos, tapusi jau garsia rašytoja, ji darydavo šiurkščių gramatikos klaidų. O jau jos žaidimai buvo visai keisti. Agata visiškai ignoravo žaislus, kurių jai nešykštėjo tėvai, valandų valandas sodo takeliais ritinėdama seną lanką. O kartą, įdėmiai stebėdama mergaitę, auklė nustebusi pamatė, kad Agata, likusi viena, be perstojo kalbasi su savimi. Tai yra net ne su savimi, o su neegzistuojančiais pašnekovais. Namuose ji ilgai šnekučiuodavosi su kažkokiais kačiukais, o sode sveikindavosi su medžiais ir klausinėdavo juos, kaip jie praleido naktį.

Detektyvų terapija

Ji visai nebuvo nenuovoki. Už jos lėtumo, nemokėjimo sklandžiai kalbėti, negebėjimo laiku susiorientuoti situacijoje slypėjo ne menkas protelis, o daug pavojingesni dalykai. Agata visą laiką tarsi vaikščiojo ties juoda beprotystės praraja ir visas jėgas atiduodavo tam, kad išsilaikytų ant šios ribos, nenugarmėtų žemyn, iš kur negrįžtama. Ir visada kabindavosi už bet kokio siūlo, kuris sujungtų ją su realiu pasauliu. Ji ir rašyti pradėjo tam, kad išsilaikytų ant savo slaptos bedugnės krašto. Tiesa, nuotakų amžiaus sulaukusioms merginoms rašinėjimas tais laikais buvo populiarus užsiėmimas, savotiškas rankdarbių variantas. Bet kurdavo jos, suprantama, meilės istorijas apie aistras ir kentėjimus. O detektyvai? Apie rafinuotą, šaltakraujį žudiką, numatantį kiekvieną žingsnį ir uoliai maskuojantį pėdsakus?

Agatai buvo 23-eji. Ji jau buvo susižadėjusi su Arčiu Krisčiu (Archie Christie), bet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, jis išėjo į frontą, o ji pradėjo dirbti karo ligoninėje, įsteigtoje jos gimtajame Torkio miestelyje. Taip buvo priimta, ten įsidarbindavo visos gerų šeimų merginos. Bet dauguma jų iškart alpdavo pamačiusios „antelę“ ar kruvinus tvarsčius. O Agata liko dirbti. Ji buvo jau pakankamai suaugusi, kad suprastų: reikia pergalėti save, reikia išsilaikyti tikrajame gyvenime. O tie tvarsčiai, dejonės, žaizdos, nors ir košmariški, buvo tikri. Bet šio tikrojo gyvenimo įtampa buvo pernelyg didelė. Rankdarbiai nepadėjo užmiršti kraujo ir kentėjimų, su kuriais susidurdavo kasdien, neatitraukdavo nuo minčių apie Arčį, kuris galėjo žūti. Agata jautė, kad dar truputį - ir ji bus įtraukta į juodą skylę. Jai tiesiog buvo būtina išsilaikyti, ir ji pasitelkė logiką. O kur jos ieškoti, jei ne detektyviniame romane? Konstruodama išradingą žmogžudystės motyvų, jos aplinkybių, įkalčių, kuriuos turėjo rasti seklys, grandinę Agata primiršdavo kasdienę įtampą, bet likdavo tikrovėje, jos valdžioje. Žmogžudystės įrankiu, aišku, tapo nuodai. Pagrindinis veikėjas, seklys, gimė labai lengvai. Jis būtinai turėjo vadintis skambiu vardu ir būti keistokos, vardo neatitinkančios išvaizdos. Agata parinko vardą Herkulis, bet, pagalvojusi, pakeitė jį prancūzišku variantu  - Erkiulis. Prancūzas? Ne, greičiau belgas. Miestelyje kaip tik neseniai apsigyveno keletas pabėgėlių šeimų iš Belgijos. Pavardė? Na, tegu bus Puaro!

Grįžimas prie bedugnės krašto

Arčis buvo demobilizuotas dėl ligos, jie susituokė ir išsinuomojo butą Londone. Jis pabandė imtis verslo, ji mokėsi buhalterijos ir stenografijos. Porai gimė dukra Rozalinda. Romaną „Mįslingas nutikimas Stailze“ viena po kitos atmetė šešios leidyklos. O septintoji pasikvietė A.Kristi ir sudarė su ja sutartį dėl šios knygos ir kitų penkių, kurias dabar būtinai reikėjo parašyti, leidimo. Iš visų teigiamų recenzijų Agata labiausiai brangino žinutę „Farmacijos žurnale“, kurioje buvo sakoma, kad ponia Kristi „labai tiksliai ir profesionaliai aprašė nuodų poveikį“. Ji dar nelabai tikėjo, kad visa tai - rimtai ir ilgam, bet su dvigubu entuziazmu puolė rašyti. Šeimai labai reikėjo pinigų. Be to, detektyvinio romano loginėje grandinėje A.Kristi atsivėrė kelias į išsigelbėjimą. Ji išgarsėjo, atsirado pinigų, nuomojamas butas buvo iškeistas į namuką jaukiame priemiestyje. Ji nusipirko automobilį - trečiojo dešimtmečio pradžioje neįsivaizduojama prabanga! Regis, juodoji skylė atsitraukė, bet čia atsitiko nelaimė - mirė mama. A.Kristi išvažiavo į Torkį. Reikėjo sutvarkyti daiktus, tėvų namuose susikaupusius per dešimtmečius, ir paruošti namus parduoti. Sesuo jau seniai gyveno su vyru, brolis įsikūrė Afrikoje. Senas namas liko be šeimininkų. Kaip Agata norėjo, kad Arčis būtų šalia! Bet jis, pasirodo, buvo apsikrovęs darbais Londone. Ir Agata vieniša klaidžiojo po tuščius kambarius. Jau tada išryškėjo pirmieji pavojaus požymiai. Kartą, išrašydama čekį, Agata suprato, kad negali prisiminti savo pavardės. O paskui paaiškėjo, kad Arčis Londone nebuvo paskendęs darbuose. Jis tiesiog sutiko gražią tamsiaplaukę Nensi Nil ir netrukus apie tai pranešė žmonai. Jie nutarė skirtis.

O 1926 metų gruodžio 3-iąją A.Kristi sėdo į automobilį ir išvažiavo, pasakiusi tarnaitei, kad greitai grįš. Kitą rytą jos mašina buvo rasta stovinti kelkraštyje. Jos, jau garsios rašytojos, ieškojo visa Anglija. Narai išmaišė visus apylinkių vandens telkinius, būriai policininkų ir savanorių naršė laukus ir miškelius. O ji, tarsi nusprendusi perkelti į gyvenimą dar vieno romano siužetą, tiesiog dingo. Ją atrado atsitiktinai, kažkokioje sanatorijoje. Ji gyveno svetimu vardu, tvarkingai vaikščiojo į visas procedūras. Ir negalėjo, o gal nenorėjo prisiminti praeities. Nepažino nei vyro, nei sesers, nei dukters. Tiesiog stebuklas, kad psichiatro gydymo kursas ir hipnozės seansai ją vis dėlto privertė pripažinti save Agata Kristi.

Profesija - ištekėjusi dama

Na, o toliau ji gelbėjosi pati. Taip greitai ir daug, kaip po tos ligos, ji nerašė niekad. Prie Erkiulio Puaro prisidėjo mis Marpl. Žmogžudystės darėsi vis rafinuotesnės, intrigos vis painesnės. Publika žavėjosi rašytojos genialumu, artimieji stebėjosi: iš kur tokia „nenuovokios“ Agatos meilė nusikaltimams ir toks velniškas gudrumas? O jai kiekvienas detektyvo tomelis tapdavo plyta į sieną, kuria nutarė visiems laikams užmūryti kelią į bedugnę. Didžiąją dalį honorarų ji išleido pirkti aštuoniems butams vien tik Londone. Tai nebuvo naudinga finansų investicija. Agata pati rinkdavosi sienų apmušalus, pati siuvo užuolaidas, net padėdavo krovikams stumdyti baldus. Ir kiekvienu prisilietimu prie daiktų tarsi leisdavo sau suprasti: šis pasaulis realus, jis egzistuoja, aš - jame. Jos daugybė butų buvo tarsi inkarai, išmėtyti labai apdairaus laivo, kuris pernelyg jau bijo audros.

A.Kristi sugebėjo likti gyvenime ir net vėl tapti laiminga. 1930 metais keturiasdešimtmetė rašytoja antrą kartą ištekėjo - už 14 metų jaunesnio studento archeologo. Visiems ši santuoka atrodė beprotybė. O jie drauge nugyveno 46 metus ir buvo laimingi iki paskutinių dienų. Ji lydėjo vyrą į visas varginamas ekspedicijas, valė, rūšiavo ir aprašinėjo žemėje rastas keramikos šukes. Ji, beje, norėjo pasiimti vyro pavardę ir tapti Agata Melovan. Bet negalėjo - jos vardas tuo metu jau tapo nepaprastai populiariu prekės ženklu. Erkiulis Puaro ir mis Marpl pagal populiarumą konkuravo su Šerloku Holmsu ir daktaru Votsonu. Spektaklis „Pelėkautai“ pagal jos pjesę Londone buvo rodomas kasdien... 22 metus! Tai absoliutus teatro rekordas.

O ji anketų grafoje „profesija“ vis rašydavo atsakymą, kuris jai atrodė teisingas, - „ištekėjusi dama“. Tokia pati tikra ištekėjusi dama kaip šimtai tūkstančių kitų. O rašymas? Na, kokia gi tai profesija? Jei žmogus negaluoja, jis grafoje „profesija“ juk nerašo „geriu tabletes“...

Ir knygų mugė prisimins Agatą Kristi

„Litexpo“ parodų centre Vilniuje vasario 19-22 dienomis šurmuliuos 16-oji knygų mugė, šįkart jai parinkta pagrindinė tema - detektyvas.

Nors detektyvo žanras Lietuvoje populiarus, tačiau jo tradicija šalyje nėra susiformavusi. Todėl bus bandoma atsigręžti į detektyvo žanrą, kur pilna įtampos ir paslapčių, klausti, kodėl lietuvių autoriai nerašo detektyvų, jei skaitytojai juos noriai skaito. Apie detektyvo žanrą ir jo atmainas skaitytojai galės diskutuoti su rašytojais.

Laukiamiausia mugės viešnia - ažiotažą literatūros pasaulyje sukėlusi jaunoji šiuolaikinio Skandinavijos detektyvo žvaigždė Sala Simuka (Salla Simukka), sulaukusi išskirtinio dėmesio spalį vykusioje Frankfurto knygų mugėje.

Pirmoji autorės trilogijos knyga „Raudona kaip kraujas“ jau per dvi savaites nuo pasirodymo pradėta versti į 18 kalbų.

Bene labiausiai lietuvių skaitytojams žinoma mugės viešnia - austrų rašytoja Siuzana Kubelka (Sussana Kubelka, „Šiandien madam pareis vėliau“, „Ofelija mokosi plaukti“, „Sudie, Viena - bonjour, Paryžiau!“). Su gerbėjais susitiks ir romanų „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“ autorius Michailas Šiškinas. Jo romanas „Laiškų knyga“ pelnė nacionalinę Rusijos literatūros premiją „Didžioji knyga“.

Šįsyk, kaip ir kasmet, bus pristatomos naujos knygos, vyks susitikimai bei diskusijos su lietuvių ir užsienio rašytojais, kvies įvairios parodos. Ir ne tik - lankytojų lauks bukinistų pasažas, vaikų salė, kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, literatų svetainė, bibliotekų erdvė.

Lietuvoje vykstanti knygų mugė yra didžiausias kultūros renginys ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Kasmet ją aplanko apie 60 tūkst. skaitytojų. Atvyksta apie 300 leidėjų iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Rusijos, Omano sultonato.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“