Sveikos, talijos. Kur jūs? Kaip jūs? Mano talija neseniai gavo ultimatumą: arba - arba. Reikia aiškios lieknėjimo politikos ir rimtų pokyčių, antraip dar vieną vasarą superseksualus braziliškas bikinis praleis pakuotėje, nes jo šeimininkė turi pilvą... Dieta. Štai tas žodis, kurio taip nemėgstu ir kurį vėl tariu.
Manote, lengva?!
Pamenu, kaip kartą mano draugė Kleo susilažino su savo Maman iš jos naujų batelių, kad gimdytoja per 3 savaites numes 7 kg. Ištaigingos avalynės savininkės nedžiugino perspektyva į renginį Rotušėje tipsenti basomis, tad pirmas dienas ji savo lėkštėje tematė salotas ar manekenių sriubytę (be mėsos pagrindo). Be to, gėrė daug vandens ir darė rytinę mankštą. Tačiau jau po savaitės Maman leido sau pirmąjį nusikaltimą - prie kavos užsisakė pyragaitį...
Kai mudvi su Kleo jos virtuvėje tiesėme mereškuotą staltiesę, į svečius užsukusi Maman, it tarp kitko, dukters paklausė, kas pietums. Kleo pasiūlė riestainio skylę, tada staigiai atsisuko į mane: “Tau irgi būtų neprošal.”
Mudvi su Maman - sąmokslininkės - susėdome vienoje stalo pusėje. “Tos dietos užknisa”, - pasakiau aš. “Tikra nesąmonė”, - atitarė Kleo mama. “Tai jau geriau būti pilvotom, ania? Braškinti siūles, valgyti kiaulę ir vaitoti - kaip čia man sukūdus?” - pasišaipė Kleo.
“Aš labai stengiuosi, bet man neišeina”, - patempė lūpą Maman. “Ir man”, - pasakiau aš. “Oi oi. Joms gi mat sunku, - pyktelėjo Kleo. - O jūs manote, man lengva? Jūs manote, aš nenorėčiau naktį prisikimšti bulvinių blynų? Dar ir kaip norėčiau! Bet ne - laikausi!”
Mano draugė vos neapsiverkė. Aš pasijutau kalta dėl tų blynų. Lygiai tokia pat savijauta aplankė praėjusį sekmadienį. “Viskas, - pasakiau picai su rūkyta dešra. - Dieta.”
Vitaminų vakarienė
Princas, išgirdęs apie dietą prekybos centre, kuriuo stūmėme jau iki pusės prikrautą vežimaitį, garsiai nusijuokė. Jis manimi netiki?!
Suspaudžiau kumščius, tada atleidau, stvėriau dvi gūžes žaliųjų salotų. “Tęskite”, - puslankį oru nubrėžė jis. Tęsiau: ridikėliai, raudonieji svogūnai, obuoliai, greipfrutai, negazuotas vanduo, kefyras, žuvis...
Kaskart žaibiškai atsigręžusi išvysdavau tramdomą šypsenėlę - mums gerai pažįstamą vyrišką grimasą, reiškiančią maždaug: “Jo jo, mergyt - tau pavyks... Kiek truks dieta? Tris dienas?”
Kadangi produktai su visu Princu atvyko į mano virtuvę, maloningai paruošiau jam vakarienę. Lėkštės buvo gal keturios, bet tai nereiškė šaltų užkandžių, karštų kepsnių ir deserto. Patiekiau lazdelėmis sukapotų salierų stiebų, morkyčių, ridikų, pomidorų, kelias riekeles virto vištienos vyniotinio su žalumynais, varškės ir grūdėtos duonos.
“Čia viskas?” - nustebo Princas. “Taip”, - atsakiau žvaliai, krimstelėdama saliero. O! Kas galėjo pagalvoti - visai neblogas skonis.
Vietoj saldžiojo patiekalo atnešiau riešutų su razinomis, išviriau mudviem indiškos arbatos su imbieru. Supilsčiau ją į šventinį porcelianą (niekad neįsivaizdavau, kad ateis tokia diena, kai turėsiu “šventinių” indų), uždegiau žvakę. Vakaras buvo tobulas.
Ledinis priepuolis
Pasiryžimas tęsėsi - perpiet surupšnodavau vaisių, grūdėtosios varškės ar lėkštelę tuno salotų. Vakarienei valgydavau virtą vištieną, žuvį. Ir jokių gėrimų su laipsniais! Teko blaiviai pamatyti Džesiką Flečer.
Kai apie tai papasakojau Tadui, jis išsigando: “O ne! Mes daugiau niekada nebegersime alaus?” Norėjosi suteikti bičiuliui vilčių, bet juk aš - dietos įkaitė. “Šiandien pietums suvalgiau riekę juodos duonos. Man atrodo, dabar vien pauosčiusi alaus nulūžčiau”, - šyptelėjau.
“Božie, tu virsti višta!” - juokėsi iš manęs Tadas. Buvo antradienio vakaras - jis laikė užsakęs didelį stalą viename Vilniaus rūsių. Ten turėjome stebėti pirmąjį “Eurovizijos” pusfinalį. “Man labai gaila, bet... Aš renkuosi namus”, - ištariau.
Namo vežė Princas. Kelias, it tyčia, driekėsi pro parduotuvių alėją. Princui teko nupirkti man batelius. Todėl sau it moralinę kompensaciją įteikė... pusę kilogramo vanilinių ledų. “Oho!” - šūktelėjau, pamačiusi šaltą dėžę jo rankose. “Čia mums abiem, - paaiškino Princas. - Suvalgysime prie teliko.”
“Aš negaliu”, - priminiau. Princas paėmė dar du indus ledų (po 250 g). O tada, lyg niekur nieko, pasilenkė prie šaldytos picos...
Gražus noras
“Ką mes padarėme?” - panikavau savo svetainėje, žvelgdama į medinę lentą su picos trupiniais, o paskui į tuščią ledų indą.
“Nuskambėjo taip, lyg tau dabar būtų 16-ka, man - gal metais daugiau, ir mudu ką tik pasimylėjome be sargio”, - nusijuokė Princas.
Jam - juokas, o man buvo labai nesmagu prieš savo taliją. “Tu mane vedi iš kelio”, - dūsavau, padėjusi galvą jam ant kelių. “Neišprotėk - suvalgei pusę mažos picos ir kelis šaukštus ledų. Tai - ne pasaulio pabaiga”, - tėviškai per plaukus man perbraukė Princas.
“Aš labai noriu sukūsti”, - pasakiau tyrai, kaip vaikas, kuriam labai norisi balionėlio. “Gražus tavo noras”, - šiltai atsakė Princas, palikdamas bučinį mano pakaušyje.
Kitą dieną jis mane nusivedė į baseiną, o sekmadienį ketino nusivežti pajodinėti. Aš prašiau pusdienio SPA centriuke su anticeliulitiniu masažu. Princas pažadėjo pats mane išminkyti.
Kai durys neatsidaro
Kai mano lieknėjimą susekė Viktorija su Laura, gavau dar keletą patarimų. Pasijuokti buvo iš ko.
Viena mergaičių savo virtuvės spintelėje rado dėžutę gerųjų skaidulų. Niekas nežino, kieno jos - gal anksčiau gyvenusių nuomininkių. Ko gero, skaidulos ir toliau tūnotų spintelėje, jei Viktorija nebūtų praleidusi savaitgalio su bandelėmis. “Paskaičiau ant dėžutės, kad tai - geras pagrindas dietoms, padeda numesti svorio. Pamaniau, nepatrukdys.”
Užsipylė mergaitė gerųjų skaidulų pienu ir išvyko pas odontologą. “Po dešimt minučių viduriuose prasidėjo nieko gera nežadantys judėjimai. Aš - jau prie klinikos. Bėgte į tuliką. Užimta! Tada ir prisiminiau, kad minutės ilgis priklauso nuo to, kurioje durų pusėje stovi”, - pasakė Viktorija. Mes su Laura nukritome...
Taigi, draugės, lieknėkime protingai. Ir tegul mums sekasi. Ir tegul vyrai mus palaiko. Skanaus šeštadienio.
