Ne itin gera kaimynystė

- Kas per gyviai yra invaziniai šliužai ir kodėl jie taip niokoja mūsų sodus ir daržus.

- Lietuva nėra šių šliužų natūrali tėvynė. Ilgą laiką manyta, kad jie kilo iš Luzitanijos srities Pirėnų pusiasalyje. Todėl ir gavo tokį pavadinimą. Bet nauji genetiniai tyrimai parodė, kad jų kilmės vieta greičiausiai yra Prancūzijoje. Nustatyta, kad ten jų buvo dar prieš paskutinį ledynmetį. O praėjusiame amžiuje šie šliužai pradėjo plisti Europoje.

Į Lietuvą jie geričiausiai atkeliavo žmogaus „dėka", nors sunku spėlioti, ar buvo atvežti tiesiai, ar iš trečiosios šalies. Toks variantas taip pat visiškai logiškas, nes importuojame daržoves, gėles, sodinukus iš įvairių Europos valstybių, į kurias jie kartu su, pavyzdžiui, prekėmis ir galėjo atkeliauti. Tikrai negalima sakyti, kad jie atvežti specialiai - tikriausiai šliužai buvo prie ko nors prikibę ir taip atkeliavo iki Lietuvos.

Bet net ir nustačius, kaip šie gyviai pateko, o gal vis dar patenka į Lietuvą, situacijos tai per daug nekeistų - jie jau įsitvirtino Lietuvoje ir sėkmingai bei gausiai čia dauginasi.

- Galbūt invazinėmis rūšimis reikėtų džiaugtis, o ne jų bijoti?

- Invazinės rūšys ypatingos tuo, kad atranda geras sąlygas išgyventi. Be to, jas išnaikinti labai sunku, nes jei gyvis jau prisitaikė prie gamtos, ji jam „tiko ir patiko", natūraliai jis dažniausiai neišnyks.

Dar vienas invazinės rūšies bruožas - ji labai sparčiai dauginasi. Vienas šliužas gali padėti iki 400 kiaušinėlių. Iš jų maždaug pusė išgyvena, taigi šių gyvių vislumas yra nepaprastai didelis. Todėl kovoti su invazinėmis rūšimis reikia patiems, tam įpareigoja valstybė. Tokių atvejų Lietuvoje išties žinome, turbūt garsiausia invazinė rūšis, tiesa - atstovaujanti augalų pasauliui, yra Sosnovskio barščiai. Šiems „nekviestiems svečiams" išnaikinti kasmet skiriama lėšų.

Invazinės rūšys naikinamos ne šiaip sau, o todėl, kad jos yra kenksmingos mūsų gamtai ir žmogui. Sosnovskio barščius naikiname todėl, kad jie pavojingi žmogaus sveikatai. Invazinius šliužus turime naikinti todėl, kad jie yra tiesioginis žmogaus konkurentas dėl maisto šaltinio. Jie maitinasi tuo pačiu, ką mėgstame ir mes, ką auginame soduose ir daržuose. Be to, luzitaniniai arionai paveikia vietines ekosistemas, nes išplinta šalia gyvenviečių esančiuose parkuose ir miškuose. Yra pastebėta, kad natūraliose vietose jie išstumia vietinius moliuskus.

- Kokie invazinių šliužų naikinimo būdai efektyviausi?

- Turbūt vienas efektyviausių būdų naikinti šiuos šliužus - sode ar darže rinkti rankomis, o paskui naikinti. Tik labai svarbu tą daryti kasdien ir kruopščiai, ypač atidžiai apžiūrint tuos plotus, kuriuos jie labiausiai mėgsta. Šie šliužai mėgsta slėptis nuo tiesioginės saulės, nes neturi apsaugančios kriauklės, o tai mums gali padėti aptikti jų slėptuves.

Reikia nuodugniai patikrinti komposto krūvas, nenušienautus žolynus, įvairius tarpus, plyšius. Rekomenduojama pakelti ant žemės esančius daiktus, pavyzdžiui, dėžes, vandens talpyklas, lentas, nes po jais taip pat dažnai slepiasi invaziniai šliužai.

Be rankinio naikinimo, yra cheminio naikinimo galimybės. Aš ir doc. Grita Skujienė atlikome tyrimą, kuriame nagrinėjome augalinio ekstrakto su glikozidais saponinais poveikį šliužams. Paaiškėjo, kad ši medžiaga yra nuodinga šliužams, efektyviau veikia žemose temperatūrose, yra nuodingesnė suaugusiems šliužams nei jaunikliams, bet dar nuodingesnė sliekams, todėl šios priemonės negalėtume vadinti saugia aplinkai. Taip pat ir cheminiai moliuskocidai, šiuo metu esantys prekyboje, sumažina šliužų žalą augalams, bet gali pakenkti kitiems gyviams, paukščiams, todėl jų naudoti tikrai nerekomenduočiau. Verčiau nepatingėkime kasdien surankioti invazinius šliužus, o paskui juos sunaikinti tokiu būdu, koks jums atrodo priimtiniausias. Be to, mažus plotus gana sėkmingai apsaugo ant tvorelių ar vazonų klijuojama varinė juostelė.

- Ar Lietuvoje nėra rūšių, galinčių šiuos šliužus išnaikinti natūraliai?

- Deja, žmogaus veikla vienoms rūšims - šiuo atveju invaziniams šliužams - smarkiai patarnauja, kitoms - smarkiai kenkia. Mūsų šalyje dėl žmogaus veiklos sumažėjo rupūžių, kurmių, ežių, žalčių ir kitų gyvūnų, kurie galėtų maitintis šliužais. Mažėjant natūralių priešų, invaziniai šliužai vis labiau plinta mūsų šalyje.

Invazinės rūšies įsitvirtinimo tam tikroje vietovėje sėkmės paslaptis, kad jos neišnaikino kitos rūšys. Tai reiškia, kad jei šliužai tapo mūsų ekosistemos dalimi, jų neišnaikino ir neišnaikins kitos rūšys.

Dar viena priežastis, kodėl vietinės rūšys nesunaikino invazinių šliužų - jos mieliau renkasi vietinius šliužus ar kitą įprastinį maistą. Manoma, kad luzitaniniai arionai mūsų šalies rūšims yra nepatrauklūs dar ir todėl, kad išskiria atbaidančias gleives.

Tiesa, žinoma, kad šiuos šliužus noriai lesa bėgikės (Indijos) antys. Šios antys yra puikios savo gyvenamosios aplinkos „sanitarės", nes maitinasi sraigėmis, varlėmis, šliužais, karkvabaliais. Lietuvoje yra žmonių, laikančių šias antis savo sodybose kaip apsaugą nuo šliužų. Tuo metu vietiniai mūsų šalies paukščiai, kiek žinoma, šiais šliužais nesimaitina.

- Jei invaziniai šliužai nebijo būti išnaikinti kitų rūšių, galbūt juos įveikė šalta lietuviška žiema?

- Šliužų slėptuves žiemą užklojęs sniegas turbūt tapo tam tikru „šildytuvu", neleidusiu šaltam orui skverbtis į šių gyvių buveines. Todėl tikėtis, kad šią vasarą nesulauksime invazinių šliužų antplūdžio soduose, daržuose ir netgi miestų pievose, būtų naivu.