Kas tikisi nugyventi gyvenimą nemeluodamas, meluoja sau, sako mokslininkai.
Mentologijos, mokslo apie melą, pagrindėjas Pėteris Štygnicas iš Vienos nekaltą melą net vadina “gyvenimo druska”. Jo manymu, meluoti galima ir net naudinga, jei sąmoningai nekenki kitam žmogui.
Bet kuo melas yra toks vertingas, jei nuo mažumės esame mokomi, kad meluoti - negražu? Štygnicas kalba apie sveikai savimonei būtiną “psichohigieną”. Nemeluojant suyra bet kokia komunikacija: jei vien į klausimą “Kaip gyveni?” visada atsakinėtume sąžiningai, kiekvienas pašnekesys truktų valandas. Kas visiems į akis rėžia savo nepagražintą nuomonę, greitai praranda visus draugus. Juk dar Džimas Keris filme “Melagi, melagi” vaizdžiai parodė, kas atsitinka visą parą nė kiek nepameluojant. Tuo tarpu mes apgaudinėjame kiekvieną dieną: meluojame iš mandagumo, kai apsimetame, jog džiaugiamės dovana, kuri visiškai nepatinka, meluojame, norėdami išvengti konfliktų, neapsijuokti arba apsiginti. Vaikai tai sąmoningai daro nuo ketverių metų.
Kasdieninis melas visuomenei yra priimtinas, arba, kitaip tariant, pagal paplitusį sėkmės principą tiesa tapo lankstesnė. Tai, ką daro visi, atrodo teisėta, kaip greitas važiavimas magistrale - tik reikia nesileisti sučiumpamam. O jei vis tik taip atsitinka? Ir ši situacija daugumai iš mūsų yra pažįstama: nors ir perpratę melagio manevrus, jo dažnai nedemaskuojame, kitaip pokalbis abiem pusėms galėtų tapti labai nemalonus.
Ypatingai daug meluojama darbe. Pavyzdžiui, kaltė suverčiama kolegai arba išsisukinėjama norint nuslėpti klaidas. Viena iš sumažėjusio sąžiningumo priežasčių gali būti ta, kad įsivaizduojame turį pasirodyti tvirti kasdieninėje kovoje už būvį. Mes taktiškai sukčiaujame prisistatydami būsimam darbdaviui arba per derybas, per neįpareigojančius pokalbius.
Šou verslo įžymybės taip pat sako pusę tiesos, kaip ir politikai arba ekonomikos bosai. O reklama, kaip visi žinome, ir šiaip meluoja, tačiau vis tiek užkimbame ant jos kabliuko. Kai kurių psichologų manymu be melo visuomenė negalėtų išgyventi, nes reikėtų visąlaik žvelgti į “bjaurų teisybės veidą”. Sumanus melagis turi pasižymėti gera vaizduote, lankstumu, gebėjimu reaguoti, būti apsišvietęs - o visa tai yra teigiamos savybės.
Įvairūs tyrimai rodo, kad dauguma melų būna neplanuoti, o meluojama perdedant arba nutylint informaciją. Jei meluojama norint manipuliuoti, tokį melą smerkiame labiau už priverstinį, kuris, kaip rodo pavadinimas, gimsta nenorint įžeisti ar išgąsdinti. Apklausos rodo, kad daugiau kaip pusė moterų ir vyrų mano, jog meluoti draugui galima, tuo tarpu sukčiauti mokant mokesčius ryžtųsi tik 26 proc. vyrų ir 12 proc. moterų. Taigi, negarbingumą iš esmės vertiname ne kaip gerą ar blogą, o diferencijuojame jį pagal motyvus. Sugalvoti pavėlavimo priežastį yra leistina, tuo tarpu melu bandyti paveržti iš draugės mylimąjį - ne.
Tiesa apie melą
Žmogus per dieną vidutiniškai pameluoja iki 200 kartų.
Vyrai meluoja dažniau nei moterys, paprastai tam, kad geriau pasirodytų.
Moterys yra socialesnės, todėl sako netiesą greičiau tam, kad kiti jaustųsi geriau. Kalbėdamos apie save daugiausia meluoja nurodydamos svorį ir amžių.
Retai meluojama bendraujant akis į akį, daug dažniau - telefonu, o mažiausia elektroniniu paštu dėl pavojaus vėliau būti demaskuotam.
