Kaip užsidirbti iš Maikio

Ko galėjome tikėtis

Tą pačią akimirką, kai išsigandusi Inesa man paskambino ir rėkte išrėkė: “Mirė Džeksonas!!!”, aš supratau: visi, jo nemylėję, bus prakeikti. Telikas be paliovos suks Maikio klipus, radijas mėgausis vien JO dainomis.

Netrukus rasis penkios dešimtys naujų biografinių knygų, ir jas reklamuos skandalingi anonsai: “Nuoga tiesa - kodėl Maiklas rakindavo savo miegamąjį”, “Ką apie M.Džeksoną žinojo, bet dar niekam nepasakojo jo žmonos”, “Maikio tėvas prisiima kaltę dėl sumaitotos sūnaus vaikystės”, “M.Džeksono ekonomė atskleidžia Neverlendo paslaptis” ir t. t.

Bus papildomai išleista ir ne-
sapnuotai sėkmingai parduota visa Maiklo albumų serija. Bus prikalta aibė memorialinių lentų, atidaryta n muziejų, eksponuojančių menkavertes relikvijas - nosinaites, batraiščius, grimo likučius, gal dar vieną kitą Svarovskio kristalais nusagstytą pirštinę...

Maikio pirštinės! Štai kas nedelsiant taps kultiniu aksesuaru. Visi pasaulio mados gumbai, be abejonių, jau ėmėsi penkių pirštų aritmetikos. Juk popkaralius net ir į karstą atgulė su viena balta pirštinaite. Kaip neišnaudoti? O kur dar sidabrinės kojinės, raudonos odinukės, skrybėlės, marškinėliai, saulės akiniai “a la Jackson”? Bus, tikrai bus išsukta.

Be to, turėtų pasirodyti kvepalai “Jackson No.5”, ir juos pirks labiau nei penktojo numerio “Chanel”. Ir tai nebus laikina, nes apie M.Džeksoną pasaulis nuolat gaus priminimų. Dar metų metus jo mirtį, kaip ir princesės Dianos žūtį, tirs (ir įvairių keistų detalių ras) visokio plauko detektyvai. Nuskambės šimtai versijų. Būtinai pasigirs istorijų, kad Maikis gyvas ir leidžia dienas atokioje privačioje saloje. Paparacai nusipirks laivyną.

NASA įrengs kampelį, šlovinantį Mėnulio žygiūno žingsnius. Visos prigesusios žvaigždės atkus ir nesiliaus pasakojusios, kaip mylėjo M.Džeksoną. Teatrališkai kęs ilgesį.

Holivude kils peštynės, kas pirmas susuks meninį filmą apie Džeksoną. Las Vegasas greituoju būdu pastatys naują miuziklą “Thriller”. Visi daugiau ar mažiau vykę Maikio dubleriai viešai bandys nusižudyti, o paskui, išsilaižę guru netekties žaizdas, suvoks, kad kaip tik dabar ir išmušė jų valanda...

Taip mąsčiau pirmomis akimirkomis, kai tik pasaulis suvaitojo, praradęs Maikį. Šiandien matau, kad viskas velnišku greičiu pildosi. Aš nebuvau nė viename M.Džeksono koncerte, niekada neregėjau jo nė iš tolo, bet dabar esu tiek perpildyta žinių apie M.Džeksoną, tarsi tas žmogus turėtų būti man artimas kaip koks kaimynas, visą laiką gyvenęs šalia, aukštu žemiau ar aukščiau.

Deginti negalima

Ilgai žiūrėjau M.Džeksono laidotuvių koncertą, savimi papildydama 31 mln. galvų auditoriją. Panašius reitingus turėjo tik prezidento Ronaldo Reigano ir princesės Di laidotuvių transliacijos, - net atsisveikinimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II nebuvo toks populiarus. Tiesa, ten nerengtas koncertas. O čia Ašeris scenoje verkė, La Toja su Dženet demonstravo laidotuvių madas, Laris Kingas patikino, kad jam tai buvo pats įsimintiniausias gyvenimo vakaras...

Aš žiūrėjau ir kovojau su savimi: pirmiausia buvo įdomu klausytis megažvaigždžių kalbų, antra - daug kas man pasirodė popsiškai netikra. Ir jau visai nepriimtinas buvo “vakarėlio kaltininko” karsto tąsymas pirmyn atgal. Kam tie pasivažinėjimai? Numirė - tai palaidokite!

Beje, girdėjote? Jau “vaikšto” juodieji anekdotai: “Džeksoną laidos kape, nes plastmasės negalima deginti.” Šiurkštoka.

Marsietis ir chemija

O jei Maikis rimtai - gyvas? Rašoma juk, kad jis domėjosi paslaptingomis žvaigždžių mirtimis. Turėjo įkvėpėjos Merlin Monro statulėlę. Gal jam irgi norėjosi gražiai užsikonservuoti istorijoje, kol nesubyrėjo per 50-ies sugrįžimo koncertų maratoną?

Kita vertus, kas gali likti gyvas po tokių vaistų kokteilių, kurie ir arklį patiestų ant krūtinėlės? Vien perskaityta žinutė apie M.Džeksono naktipiečius - 10 ksanakso tablečių - man pašiaušė žąsies odą. Viešpatie, draugužė Kleo jau po vienos piliulės - kaip negyva. O juk Maikis svėrė ne ką daugiau nei ji.

Tiesa, M.Džeksonas tam tikra prasme buvo marsietis. O marsiečiai nevalgo baravykų su bulvėmis. Jie gyvi chemija. Štai ir Maikis buvo priklausomas nuo jos: balinosi chemija, mito chemija, ir skleidė chemiją. Magišką chemiją, dėl kurios gerbėjos alpo eilėmis. Jis buvo kitoks nuo vaikystės. Kitoks sulig kiekviena nauja nosimi. Kaskart kitoks, vis kitų skandalų lauke...

Marsiečiams sunku gyventi Žemėje. Taigi Maikis galop gavo Dangų. Gal ten bus lengviau. Aišku, jei kas nors kada nors pagaliau leis jam išeiti Anapilin. Na, kai išmelš tiek, kad jau tikrai užteks. Bet kol kas stabdyti negalima. Kol kas dūzgia doleriukų spausdinimo mašina, ištepta nauja alyva, Maikio syvais.

Radybos skuduryne

Ironiška - jis pats niekada nemokėjo elgtis su pinigais. Užkalė begėdiškai daug, paskui užsileido žvėriškas skolas. Bet dabar viskas bus gerai - dabar visi, kas nori, iš jo uždirbs...

Neseniai buvau ugnies ir muzikos šventėje. Spėkite, pagal kokią muziką šaudė ugnys? Va va... Be to, girdėjau, viena mūsų sudegusio teatro artistė rengė M.Džeksono atminimo vakarą. Su bilietais, reik manyti. Trūksta žodžių...

Netikėtai prisiminiau gūdžius 1994-uosius, kai Vilniuje atsirado pirmieji “skudurynai”. Mano jaunystės bičiulė tada pasakojo, jog kažkuriame maiše iš antrų rankų radusi blizgantį džinsinį švarkelį. Prie jo buvo prisiūtas laiškas, esą tą švarkelį yra dėvėjęs pats Maiklas Džeksonas.

Suprantama, nederėtų pasitikėti kiekvienu raštu, nes aš pati galiu prisiūti prie savo apatinukų kiek tik norite dokumentų, įrodančių, kad jie šmėžavo filme “Striptizas”. Taigi mano protingoji bičiulė tuokart atsisakė pseudožvaigždės švarkelio. Dabar jai tai priminiau. Abi susėdusios klykavome: “Po perkūnais, kiek iš to galėjome uždirbti... Jei dar būtų pavykę suklastoti DNR...”

Žinoma, tai nebuvo rimta. Tiesiog stengiamės šmaikštauti, valdydamos tikrą pykčio protrūkį. Nes, tiesą pasakius, tie Maikio gyvenimo ir mirties išpardavimai jau kelia šleikštulį. Kai pagalvoji, net ir prostitucija, ko gero, padoresnis pasipelnymo šaltinis nei šis, ar ne?

Kantrybės, Maiklai. Dar ne visas pasaulis tavęs įsigijo.