Fantastiška silkės diena

Silkė - nors ir ne auksinė žuvelė, bet labai gerbiama... Kas gi nemėgsta silkutės su aliejum, apdėliotos svogūnų žiedeliais? O su karštomis bulvėmis? „Silkė po kailiniais" puošia šventinius stalus, o žydišką foršmaką ant duonos mielai tepa tikrai ne vien Izraelio gyventojai. Lyg ir ne karališkas maistas, gana paprastas užkandis, bet gerą silkę vertina viso pasaulio gurmanai. Ji skani ir viena, ir puikiai dera su kitais produktais - svogūnais, daržovėmis, alyvuogėmis, obuoliais, ananasais...

Vargšų žuvis ir pasaulinis viešpatavimas

Kadaise, iki XV a. silkė buvo laikoma išskirtinai prastuomenės maistu arba tinkamu asketams. Nieko keisto - silkės tiesiog niekas nemokėjo paruošti! Todėl nemaloniai karstelėjusi žuvis niekam nepatiko. Laimė, vienas olandas žvejys pavarde Beikelsas susiprotėjo prieš sūdant pašalinti silkės žiaunas, dėl kurių ši žuvis skleidė nemalonų kvapą. Silkę pagal savo firminį receptą jis sūdydavo jau jūroje, todėl į krantą atgabendavo jau paruoštą, nepaprastai skanią žuvį. Netrukus sūdyta silkė buvo pradėta pardavinėti visuose Olandijos miestuose, silkių paklausa vis augo.

Po žvejo Beikelso kulinarinio atradimo olandiškos silkės šlovė pasklido po visą Europą. Beikelso kraštiečiai greitai susivokė ir pastatė milžinišką „silkių laivyną" - silkėms žvejoti pritaikytus laivus ir valtis. Tai buvo tikra aukso gysla: silkių apdorojimo būdas buvo laikomas griežčiausioje paslaptyje, neturėdami konkurentų olandai diktavo šio skanėsto kainas, o „vargšų maistas" netrukus pasiekė ir Europos karališkuosius rūmus. Rusijos carai vaišinosi sūdyta silkute, kurią jiems pagamindavo Solovkų vienuolyno vienuoliai, o Vokietijos „geležinis kancleris" O.Bismarkas tiek mėgo silkę, kad ją valgydavo kasdien.

Vėliau olandiškas sūdymo būdas paplito visose šalyse, prie kurių krantų buvo žvejojama silkė. Štai taip ši paprasta žuvelė išsikovojo vietą pasaulio kulinarijos olimpe. Kiekvienoje šalyje yra mėgstamų būdų paruošti silkę. Pavyzdžiui, olandai ne tik ją sūdo, bet ir gamina su ja skanų Amsterdamo apkepą su ryžiais. Škotai verda silkių guliašą, italai marinuoja citrinų sultyse, o danai valgo kumpio, makaronų, žiedinių kopūstų ir raugintų agurkų salotas su silke.

Tokį šalies ekonomikos proveržį ir jos didvyrę - silkę - šiuolaikinių Nyderlandų gyventojai iki šiol pagerbia didele švente, skirta šios žuvies žvejybos sezono pradžiai. Tai vyksta birželio pradžioje netoli Hagos, sename Ševeningeno uoste. Beje, jo herbe puikuojasi trys silkės su auksinėmis karūnomis. Tiesa, pati šventė vadinasi visai ne „silkiškai" - Vėliavėlių diena. Bet tai yra nesuprantama tik tiems, kas jos nematė: per iškilmes nuo vėliavėlių raibsta akys, jomis išpuošiamas visas uostas.

Minia susirenka ant kranto, groja orkestrai, griaudi šautuvų salvės, žmonės plaukioja burlaiviais, vyksta žirgų lenktynės. Visa tai vyksta pirmojo žvejybinio laivo, atgabenusio ilgai lauktą, jau pasūdytą pirmąjį laimikį, parvykimo proga. Įgula laimėtoja gauna piniginį prizą, o žmonės su džiaugsmu kerta sūdytą silkutę. Bet pirmoji rinktinės silkės statinaitė skiriama Nyderlandų karalienei. O antroji parduodama aukcione, ir kartais už ją gaunami tiesiog neįsivaizduojami pinigai. Beje, visus tai tik džiugina - lėšos atitenka labdarai.

Visas šis šurmulys - ne šiaip sau: iki gegužės pabaigos silkė tampa idealaus didumo ir riebumo. Tokia silkė Olandijoje vadinama „maatjes haring" -„silkė mergaitė", mat ji dar nė karto neneršė. Silkė Nyderlanduose - tautinis valgis. Silkė pardavinėjama kioskuose „Stubbe‘s Haring", prekybininkai ją vikriai išdarinėja pirkėjui matant. Su silke daromi sumuštiniai, ją dedant tarp dviejų bandelių ir pagardinant majonezu, svogūnais ir raugintais agurkėliais.

Bet tradiciškesnis variantas - ant lėkštės. Valgyti šį skanumyną reikia taip: žuvies filė paimti nuo uodegos pusės, pavolioti svogūnuose, užversti galvą ir įleisti ją į burną. O paskui užkąsti duona ir užgerti alumi. Jeigu jums neteko paragauti garsiosios olandiškos silkės, net nemėginkite įsivaizduoti jos skonio - taip jis skiriasi nuo to, prie kurio esame pratę.

Silkėje gausu omega 3 riebiųjų rūgščių, naudingų širdžiai ir kraujagyslėms. Kuo žuvis riebesnė - tuo „rūgštingesnė". 100 g silkės yra pusė jodo paros normos, taip pat fosforo, seleno, vitamino PP ir daug kitų naudingų medžiagų. O dar silkėje gausu vitamino D, kurio per mažai gauname žiemos metu. Todėl kartą per savaitę surengti „silkės dieną" - auksinė taisyklė. Bet pernelyg dažnai mėgautis silke nereikėtų, vis dėlto joje druskos yra per daug.

Silkė iš statinės - geriausia!

Mūsų protėviai silkei sūdyti naudojo tik druską ir vandenį. Tokį natūralų produktą šiuolaikiniai dietologai pavadintų nepaprastai naudingu. Tačiau ne visi ant mūsų prekystalių patekę egzemplioriai būna tokie naudingi. Kai kurie gamintojai į silkės gaminius deda konservantų, acto, skonio stipriklių ir daugybę kitokių organizmui nereikalingų medžiagų.

Norint išvengti nereikalingos „chemijos", pirmenybę reikėtų teikti statinėse sūdytai silkei - neišdarinėtai ir nepjaustytai, kuri pardavinėjama arba sveriant, arba yra supakuota po vieną vakuumo pakuotėse. Aišku, su tokia gražuole teks pavargti, išvalyti vidurius ir kaulus, tačiau būtent ji pamalonins gomurį natūraliu skoniu.

Prie perkant silkę būtina atidžiai apžiūrėti ir pauostyti. Kokybišką šviežią silkę visada atskirsite iš to, kad nepajusite specifinio kvapelio, žuvis bus riebi, skaidriomis akimis ir lygiu paviršiumi su blizgančiais sidabriniais žvynais.

Jeigu nesinori silkės darinėti ir perkate jau paruoštą filė plastiko arba skardiniuose indeliuose, būkite pasirengę tam, kad produkte bus konservantų. Tik juos naudojant nesterilizuotus produktus galima išlaikyti ilgiau kaip 72 valandas. Na, o jeigu iš dviejų blogybių - konservantai arba sugedusi žuvis - tenka rinktis mažesnę, geriau, aišku, bus maisto priedas. Užtat kitos „chemijos" galima išvengti.

Įdėmiai paskaitykite etiketę ant silkės gaminio indelio. Skonio stipriklis natrio gliutamatas, antioksidantai, aromato stiprikliai („skystas dūmas"), stabilizatoriai, įvairiausi skonį ir kvapą gerinantys priedai, actas, majonezas - visų šių medžiagų tikrai bus bet kuriame užkandyje, kurį reikia tik atidaryti ir patiekti į stalą.

Sūdyta silkė būna įvairi - Atlanto, Ramiojo vandenyno, Kaspijos, Baltijos... Dažniausia ant prekystalio galima rasti pirmųjų dviejų: Atlanto - plonesnė, pailgesnė, jos riebalai daugiausia nugaros srityje. Ramiojo vandenyno silkės nugarėle juodesnė, pilvukas riebesnis, o pati trumpesnė ir storesnė. Jų skonis taip pat skiriasi.

Prieš perkant reikia pasidomėti ir žuvies sūrumu, kitaip prieš gaminant ją teks mirkyti. Silkė būna mažai sūdyta (4-6 proc.), silpnai sūdyta (6-8 proc.), vidutiniškai sūdyta (8-12 proc.) ir stipriai sūdyta (12-14 proc.) Kuo daugiau žuvyje druskos, tuo ji bus kietesnė.

Kaip virtuvėje padėti sau

Gaminti valgį bus daug lengviau, jei pradėsite nestandartiškai mąstyti. Yra daugybė patarimų, kuriais galite pasinaudoti virtuvėje, kad patobulintumėte bet kurį patiekalą arba tiesiog mažiau stresuotumėte gamindami maistą.

1. Pjaustydami svogūną, įsikąskite duonos riekelę, ji sugers garus ir neleis jums ašaroti.

2. Kiaušinio lukšto gabalėlius iš trynio geriausia išgraibyti tuščiu lukštu.

3. Kad vaisius būtų lengviau nulupti, 5 minutes palaikykite juos lediniame vandenyje.

4. Kad pjaustomi kiaušiniai netrupėtų, palaikykite peilį po tekančiu šaltu vandeniu.

5. Naudojamus prieskonius paskrudinkite keptuvėje ant silpnos ugnies, kad sustiprėtų jų natūralių aromatinių aliejų kvapas.

6. Ryžius virkite uždengtame puode, nes garai padeda jiems greičiau išvirti.

7. Kepdami pyragus, sudedamąsias dalis matuokite sverdami, o ne pagal tūrį.

Pomidorų arba citrusinių niekada nelaikykite šaldytuve, nes šaltis kenkia jų skoniui ir aromatui.