Sausio 16 dieną garsiam rusų teatro ir kino aktoriui Vasilijui Lanovojui sukanka 80 metų. Mūsų žiūrovams jis yra pažįstamas iš rusų klasikos ekranizacijų - „Karo ir taikos“, „Anos Kareninos“, „Turbinų dienų“, tokių filmų kaip „Karininkai“, „Septyniolika pavasario akimirkų“ ir kt.
Būsimojo aktoriaus tėvai į Maskvą iš Ukrainos, Odesos srities Strymbos kaimo atvyko nederlingais 1931 metais. Karas šeimą išskyrė net trejiems metams - septynerių Vasilijus su seserimis buvo išsiųstas į Ukrainą, pas tėvo tėvus, ir nei tėvai, nei vaikai nieko vieni apie kitus nežinojo. V.Lanovojaus tėvai visus karo metus dirbo chemijos gamykloje, kenksmingomis sąlygomis, ir iki karo pabaigos tapo invalidais. Bet vos išgirdę per radiją, kad sovietų armija išvadavo gyvenvietes aplink kaimą, kuriame gyveno vaikai, išsiruošė jų parsivežti.
Maskvoje Vasilijus su draugu kartą apsilankė ZIL gamyklos teatro studijos spektaklyje. Pamatę scenoje savo bendraamžius ir sužinoję, kad ir patys gali tapti dramos būrelio nariais, jie pradėjo lankyti užsiėmimus. Pedagogai ugdė mokinių meilę literatūrai, menui, stengėsi išmokyti mąstyti savarankiškai ir nestandartiškai. Pamažu Vasilijus kaupė patirtį ir suvaidino pagrindinį vaidmenį spektaklyje, kuris sąjunginiame saviveiklininkų teatrų konkurse buvo įvertintas pirmąja premija.
Mokyklą V.Lanovojus baigė aukso medaliu. Apie aktoriaus profesiją jis tuomet rimtai dar negalvojo, bet vis dėlto pabandė stoti į B.Ščiukino teatro mokyklą. Komisija iš viso vertino apie 150 žmonių, o priėmė tik du, ir vienas iš jų buvo V.Lanovojus. Bet aštuoniolikos metų jis atsisakė svajonės tapti aktoriumi ir įstojo į Maskvos universiteto Žurnalistikos fakultetą. Ir iškart sulaukė kvietimo į kino bandymus. Filmas „Brandos atestatas“ patraukė dėmesį, tad, palikęs prestižinį Žurnalistikos fakultetą, V.Lanovojus grįžo į B.Ščiukino teatro mokyklą.
1956 m. pradedančiajam aktoriui buvo pasiūlytas Pavelo Korčiagino vaidmuo to paties pavadinimo filme, kuris buvo kuriamas Kijevo kino studijoje. Filmas buvo apdovanotas 1957 m.
Maskvos tarptautinio kino festivalio prizu. Po Korčiagino vaidmens V.Lanovojui ilgam prilipo romantiško herojaus etiketė. Baigęs studijas, V.Lanovojus pradėjo dirbti J.Vachtangovo teatre, jame vaidina iki šiol, taip pat yra B.Ščiukino mokyklos profesorius, Sceninės kalbos katedros vedėjas. Aktorius vis dar filmuojasi: 2013 m. sukurtoje naujoje „Trijų muškietininkų“ versijoje (rež. S.Žigunovas) V.Lanovojus suvaidino kardinolą Rišeljė, kuriam pagal legendinį romaną buvo ne daugiau kaip 40 metų.
- Vasilijau Semionovičiau, kai sutikote imtis šio vaidmens, ar netrikdė jūsų ir personažo amžiaus skirtumas?
- O kokios čia reikšmės gali turėti amžius! Svarbu, kad kardinolas Rišeljė - galinga figūra. Man visada patiko „Trys muškietininkai“ - puikus romanas. Manau, kad pasaulyje nėra žmogaus, kuriam nepatiktų ši istorija ir jos herojai. Juk didžiojo principo „Vienas už visus, visi už vieną“ pradedama mokytis būtent nuo šios knygos. Kadaise norėjau suvaidinti d’Artanjaną, bet apie tai jau tikrai vėlu svajoti. Dabartinis mano vaidmuo - jo eminencija kardinolas Rišeljė... Labai įdomus personažas, valstybininkas! Dėl Prancūzijos jis leidosi į bet kokius kompromisus, bet kokias šunybes. Bet būtent dėl Prancūzijos, o ne dėl savęs.
- Jūs esate puikios fizinės formos! Kaip ją palaikote?
- Kas rytą mankštinuosi po 20 minučių. Palaikyti formą - tai profesinis įprotis. Jei aktorius nenori metams bėgant virsti lašiniais apaugusiu drimba, jis turi rūpintis savo fizine būkle. Ar žinote, kokioms kančioms ryžtasi aktoriai, ypač aktorės, kai pastebi, kad pradeda storėti? Jie juk supranta, kad netenka galimybės gauti gerų vaidmenų! Kai kuriems tenka dėti tiesiog didvyriškas pastangas priešinantis apkūnumui, ir tokiems žmonėms galima tik nusilenkti. Laimė, aš visai nesu linkęs į apkūnumą, bet atsipalaiduoti sau neleidžiu. Be mankštos, kas rytą mankštinu savo balsą, juk balsas - vienas iš pagrindinių aktoriaus instrumentų.
- Žinau, kad iki tam tikro amžiaus jūs mikčiojote...
- Tai prasidėjo per karą. Vienas iš vokiečių, kurie buvo įsikūrę mūsų kaime, padovanojo man diržą su sagtimi. O po kiek laiko kitas vokietis panoro tą diržą iš manęs atimti. Aš nedaviau, bandžiau aiškinti, kad tai dovana. Ir tada jis paleido automato seriją man virš galvos. Regis, juokais, nes tai darydamas juokėsi. Man buvo septyneri. Nuo tada pradėjau mikčioti.
- Daugelis, kas patyrė okupaciją, pasakoja apie baisų badą...
- Žinoma, badavome, o ir šalome. Ukrainoje, būdavo, sniego iškrinta per du metrus. Mes, vaikai, basi bėgdavome į kiemą šlapintis. Juk nebuvo kuo apsiauti! Bet nė karto per visus okupacijos metus nesirgome. Todėl, kad seneliai į kukurūzų košę, kuria mus maitino visą laiką, nes nieko daugiau nebuvo, pridėdavo grūstų česnakų. Tai buvo vienintelis vaistas nuo visų ligų.
- O kaip atsikratėte mikčiojimo?
- Atvažiavau į Maskvą 1944 m. ir mama nuvedė mane pas gydytoją. Ši liepė nuo ryto iki vakaro dainuoti tęstines ukrainietiškas dainas. Aš išties pradėjau dainuoti ir po metų nustojau mikčioti.
- O koks jūsų ryškiausias taikaus gyvenimo, prasidėjusio po karo, prisiminimas?
- Tai kad daug tų ryškių prisiminimų... Tiesa, gyventi buvo sunku - tiek prisiveisė vagišių po karo, toks banditizmas... Net „Banditų Peterburgas“ yra niekis, palyginti su tais laikais! O banditiškais pokario metais nuo gatvės įtakos mane išgelbėjo saviveikla. Dramos būrelyje dalyvavau iki 10 klasės. Ten mokėsi Jurijus Katinas-Jarcevas, Vera Vesiljeva, Tanečka Šmyga, Igoris Talankinas, Valerijus Nosikas ir daugelis kitų. Netrukus su daugeliu jų susitikau teatro mokykloje...
- Joje susipažinote su Tatjana Samoilova, pirmąja žmona...
- Taip, bet jokiu būdu nenorėčiau jos aptarinėti... Iš mano amžiaus aukštumos svarbūs ir lemtingi atrodo visai kiti dalykai. Tos akimirkos, kai tavo gyvenimas susipina su šalies istorija... Štai aš, pavyzdžiui, kaip brangiausią prisiminimą atmintyje išlaikiau dieną, kai repetavome ketvirtajame J.Vachtangovo teatro aukšte ir staiga pas mus įbėgo perbalęs teatro direktorius, rėkdamas: „Gagarinas kosmose!“
- Na, jūs, suvaidinęs filme „Raudonosios burės“, tapote beveik ne mažesne žvaigžde kaip Gagarinas... O jau po filmo „Karininkai“ jūsų gerbėjai, o ypač gerbėjos, buvo skaičiuojami milijonais! O ar tiesa, kad jums atostogaujant Sočyje ištuštėdavo visas paplūdimys - tik aplink jūsų gultą susidarydavo grūstis, moterys kovodavo dėl vietų aplinkui...
- Niekai visa tai. Legendos.
- Kas dabar sudaro jūsų šeimą?
- Penki vienetai - žmona (aktorė Irina Kupčenko - red. past.), du sūnūs (netrukus po šio interviu vienas iš aktoriaus sūnų žuvo - red. past.), anūkė ir šuo. Anūkei Aniai dabar jau devyneri, ji gyvena Archangelske, bet atvažiuoja pas mus per atostogas. Vedžiojame ją po teatrus - tai toks malonumas!
- Jūs šiuo metu kur nors filmuojatės?
- Visai neseniai nusifilmavau viename seriale. Jo siužetas nepaprastas: įsimylėję 12-13 metų berniukas ir mergaitė pasimeta per blokadą. Ir štai praeina trisdešimt metų, keturiasdešimt, o jie vis ieško vienas kito. Ir randa jau senatvėje. Mane, aišku, papirko tai, kad mano partnerė bus Alisa Freindlich. Aš ją labai myliu, ji tiesiog nuostabus žmogus ir aktorė. Žodžiu, suvaidinome mes tą sceną be žodžių. Tik pantomima ir akys. Penkias minutes. Apskritai negaliu skųstis - profesine prasme Dievas mane dosniai apdovanojo. Aš net nesvajojau vaidinti tokių vaidmenų, kokie man teko: Pavelas Korčiaginas, Vronskis, Arturas Grėjus, Ivanas Varava, net Anatolis Kuraginas, nors man būtų labiau patikę vaidinti kunigaikštį Andrejų. Nesuvaidinau, užtat įrašiau diską iš „Karo ir taikos“ - šešių valandų, ir visi skyriai su kunigaikščiu Andrejumi.
Pagal užsienio spaudą
