Filme vienus pagrindinių vaidmenų atliko lietuviškų komedijų virtuozas Audrius Bružas, „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu už geriausią antraplanį vaidmenį įvertinta Gelminė Glemžaitė, taip pat Vaida Lisikaitė, retai kine sutinkamas Vytautas Rumšas vyresnysis ir kiti.

A.Bružas į premjerą atvyko išskirtiniu geltonu sportiniu „Lamborghini“ automobiliu. Tokiu pat, kuriuo važinėjasi ir filme. Jo įkūnijamas herojus 34 metų Donatas Pukys kartu su sužadėtine Laurita (akt. V.Lisikaitė) gyvena Kaune. Donatas ne tik vadovauja viešbučiui, kurį jam prieš išvažiuodamas gyventi į Šveicariją paliko tėvas, bet visai neseniai įsigijo kripto valiutų „fermą“ bei sportinį „Lamborghini“ automobilį. Įvaizdis Donatui - svarbiausias dalykas gyvenime. O Lauritai rūpi tik pinigai ir madingi vardiniai drabužiai. Būdama instagramo modeliu ir pseudonuomonės formuotoja, ji visur nešiojasi madingą šunelį Gučį. Nevykėliai jai kelia alergiją. Todėl, kai Donatą ištinka sunkumai, ji net nedvejodama susirenka savo daiktus ir jį palieka.

„TV Publikos“ interviu

- Į filmo „Pats sau milijonierius“ premjerą atvykote prabangiai - geltonu „Lamborghini“. Ką vairuojate kasdien? - „TV Publika“ paklausė Audriaus Bružo.

- Vairuoju „Volvo“ automobilį.

- Jūsų vaidmuo filme yra prabangiai gyvenančio, norinčio taip gyventi žmogaus. Ką prabanga reiškia jums?

- Jūs gerai pasakėte, mano herojų Donatą Pukį tikslinga būtų apibūdinti „norinčiu prabangiai gyventi“. Kita vertus, tos pinigų sumos, kurios yra scenarijuje, ką jis yra gavęs iš tėvo, gana nemažos - kiti gal per gyvenimą to neuždirba. Bet svarbiau, kaip tai yra demonstruojama ir koks yra noras, kad tai visi matytų, kad žmonės žiūrėtų ir gėrėtųsi. Kartais gyvenime žmonės užsiima būtent tokia puošyba turtais. Tam tikrose kultūrose - tai prasto tono ženklas, prasto etiketo ženklas. Šis filmas ir yra apie tai. Ironizuojama būtent šia tematika, nebandant kišti ir rodyti kažkokį prabangų gyvenimą, ar kaip gyvena oligarchai ir panašiai. Tai lyg pasiūlymas šiek tiek šyptelti, žvelgiant į tą tuštybę, kurią kartais gyvenime mes statome į pirmą planą. Ir į ką labiausiai fokusuojamės: į žmogiškumo, šilumos nesukeliančius turtus, į tam tikrus postus, elgsenas, fasadą, brendus ir panašiai. Kas visiškai nekuria tarpusavio šilto santykio, paprastos lengvos romantikos.

- Jūsų herojui įvaizdis - svarbiausias. Kiek įvaizdis svarbus jums?

- Klausimas, koks yra tas įvaizdis. Jis gali būti materialinis, gali būti intelektualinis, dvasinis. Man atrodo, kad šiais laikais taip, kaip mes gyvename, Lietuvoje, Europoje, įvaizdis kažkuria prasme yra kiekvieno mūsų identitetas. Įvaizdis paprastumo, prabangos, socialinės atsakomybės, žmogaus gyvensenos, mitybos ir t.t. Kiekvienas įvaizdį gali kurti sąmoningai, gali apie tai kalbėti ir tai jau tampa įvaizdžiu. Tad neatsiejamai kyla klausimas, į kokį įvaizdį, į kokį įvaizdžio formavimą mes fokusuojamės ir kokį pasirenkame. Sakyčiau, kiekvieno gyvenimo būdas lygus įvaizdžiui.

- Vaidmeniui komedijoje „Nepatyręs“ (2015) specialiai užsiauginote ūsus. Į premjerą „Pats sau milijonierius“ atvykote taip pat su ūsiukais. Jums jie „prilipo“ ir tapo įvaizdžio dalimi?

- Mano herojus Donatas - be ūsų, visiškai nusiskutęs. Ir su plaukais. O premjeroje matėte mane su ūsiukais, nes tiesog gyvenimiškai kaitaliojasi tam tikra mano išvaizda, neteikiant tam per daug reikšmės.

Kiekviename filme aš sąmoningai galvoju, tariuosi su režisieriumi, siūlau, kad kuriamas personažas turėtų tam tikrą išvaizdą, elgseną, manieras, pomėgius, socialinį aplinkos vertinimą, tam tikras vertybes. Ir, žinoma, vizualinius dalykus. Tai yra kūryba, tas pats, kaip žmogus gali imti molį, medį, metalą ir konstruoti namą tokį, kokį nori, kaip architektas. Aktorius profesionalas lygiai taip pat galvoja, koks tai personažas, kaip jis atrodys, kaip kalbės, kokios jo manieros. Tai nėra atsitiktiniai dalykai ir tai nėra Audrius Bružas. Tai kuriamas personažas. O žiūrovai dažnai tapatina aktorių ir personažą.

- Kas bendra (ar visiškai nieko) tarp Audriaus Bružo ir Donato Pukio?

- Ir Donatas Pukys, ir Audrius Bružas geria vandenį, ir Donatas važinėja su mašina, ir Audrius. Ir Pukys eina į restoranus, ir Bružas eina į juos. Kiekvienoje situacijoje ir vienas, ir kitas turi draugų, bet A.Bružas turi vienokius draugus, D.Pukys - kitokius. Visur mes galime rasti tam tikrų panašumų, tik personažas vienaip elgiasi tam tikrose situacijose, aktorius - kitaip. Ir aktoriaus A.Bružo tikslas yra kartu su režisieriumi herojų, tai, kas surašyta scenarijuje, paversti gyvu žmogumi - Donatu Pukiu. Kad mes jį stebėtume, sektume, juo tikėtume.

- Jūsų partnerė filme - aktorė Vaida Lisikaitė. Kaip sekėsi dirbti poroje?

- Puikiai sekėsi. Visa komanda, kaip aš sakau, kino aikštelėje turi būti kaip specialių operacijų, specialių pajėgų būrys. Tai turi būti greito reagavimo komanda, kuri neturėtų jaudintis dėl oro sąlygų, dėl laiko, nuovargio, jeigu prireikia, greito pasikeitimo, prisitaikymo ir t.t. Visa komanda, pradedant nuo režisieriaus, aktorių ir visų kitų ir buvo tokia. Visi profesionalūs, lankstūs, įdomūs, talentingi. Ir prodiuserio tikslas yra tokius žmones suburti. Dėl to sukuriamas įdomus filmas, įdomi sitorija.

Džiugu, kad komedija „Pats sau milijonierius“ puikiai startavo - tikrai didelis žiūrovų susidomėjimas ir įvertinimas. Žiūrovai yra netgi maloniai nustebinti matydami ir mano sukurtą personažą, kuriame gal ir visai kitų spalvų yra, nei įprastiniame komedijiniame amplua, yra platesnė paletė. Todėl sakau, kad šiame filme sukurtas mano stipriausias vaidmuo. Iš visų filmų, kuriuose filmavausi.

- Vaidmenis kūrėte ne vienoje komedijoje, „Kito kampo“ spektakliuose. Ar lietuviai moka juokauti, moka suprasti humorą?

- Humoras yra toks individualus dalykas. Ir netgi pasakyčiau, yra lavinamas ir ugdomas taip, kaip ir skonis. Kaip skonis suprasti, derinti vyrišką kostiumą, derinti spalvas. Dažnai mes kalbame, kad italai stilingi, prancūzai, o lietuvaičiai vyrai gal kiek pasikuklinę, pavyzdžiui, jei kartais nežinome, kaip derinti vieną ar kitą dalyką. Tai yra skonis. Ir tas skonis, pavyzdžiui, italų tam tikros savivertės, aprangos, laikysenos skonis, einantis iš kartos į kartą, turint kultūrinį paveldą, matant, kaip senelis kostiumu rengėsi, kaip tėvas rengėsi, taip ir sūnus apsirengia kostiumą nuo ankstyvos jaunystės, gal net vaikystės, o ne pirmą kartą per mokyklos išleistuves, būdamas 18 metų. Šie dalykai yra lavinami, nes negimstama su skoniu.

Humoras vėlgi tam tikra duotybė, matyt, yra. Arba žmogus ja persisemia iš aplinkos, kurioje auga. Vieni lietuviai puikiai juokauja, kiti - stipriai užsispaudę, vieni gali pasijuokti iš savęs, nes humoras visuomet bus šalia sugebėjimo iš savęs pasijuokti. Mokėti pažvelgti į situaciją pakankamai lengvai.