1 nuotr.Naują sezoną pradėjęs „Skalvijos“ kino centras tęsia kino klasikos vakarus ir rugpjūčio sekmadieniais (4,11, 18, 25 d.) siūlo pamatyti Piero Paolo Pasolini (1922-1975), vieno kontraversiškiausių Italijos pokario intelektualų, filmą „Kenterberio pasakojimai“ (I racconti di Canterbury, 1972). Šis filmas yra kitoks nei vėlesnieji P. P. Pasolini pasakojimai, gluminantys savo temomis ir vaizdiniais, provokuojantys aštrias visuomenės reakcijas. „Kenterberio pasakojimai“ – netikėta, linksmumu ir išmone stebinanti žymiausio anglų viduramžių rašytojo Geoffrey Chaucerio to paties pavadinimo apsakymų rinkinio ekranizacija. Už ją italų kino meistras Berlinalėje pelnė „Auksinį lokį“.
Esminis „Kenterberio pasakojimų“ principas – gyvenimo išaukštinimas per jo kūniškumą ir karnavališkumą. Tai būdinga ir kitiems dviems režisieriaus filmams – „Dekameronui“ (1970) ir „Arabiškoms naktims“ (1974), kurie sudaro P. P. Pasolini „Gyvenimo trilogiją“. Visi trilogijos filmai buvo komerciškai sėkmingi, pelnė daug dėmesio ir palankumo.
P. P. Pasolini juostoje atgijo aštuonios iš dvidešimt keturių G. Chauserio apsakymų, atskleidžiančių socialinius, seksualinius ir religinius gyvenimo XIV a. Anglijoje standartus. Pakeliui į Kenterberį įvairaus plauko piligrimai – prekybininkai, amatininkai, vienuoliai – pasakoja savo geriausias istorijas, juokindami, gąsdindami, kurstydami vaizduotę ir mokydami moralės. Istorijų centre – savo aistroms atsidavę viduramžių gyventojai – dvasininkai, didikai, riteriai, valstiečiai – ieškantys meilės, kūniškų troškimų patenkinimo, išradingai apeinantys religinius ir buržuazinius suvaržimus.
Italų kino meistrui pavyko sukurti labai realistišką viduramžių paveikslą, persisunkusį to meto linksmybių, purvo ir ištvirkavimų. Visgi P. P. Pasolini domino ne tik istorinis, bet ir satyrinis, taip pat antropologinis viduramžių pjūvis – personažai itin gyvybingi, charakteringi, net karikatūriški. Beje, „Kenterberio pasakojimuose“ žiūrovai išvys ir patį P. P. Pasolini, suvaidinusį trumpą paties rašytojo G. Chauserio vaidmenį.
Lietuvoje P. P. Pasolini žinomas kaip kino režisierius, tačiau kurti kiną jis pradėjo tik būdamas 39 metų. Iki tol buvo žinomas kaip poetas, rašytojas, dramaturgas, dailininkas, gausybės kultūrinių-literatūrinių žurnalų bendradarbis ir vienas ryškiausių Italijos intelektualinio gyvenimo lyderių.
P.P. Pasolini gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai apkaltintas homoseksualiais santykiais su studentais persikėlė gyventi į Romos priemiesčius. Susidūręs su gyvenimo pakraščiuose realybe, jo purvu, reketu, vagystėmis, ėmėsi rašyti aštriomis temomis. 1955 m. pasirodė pirmasis jo romanas „Gyvenimo berniūkščiai“ (Ragazzi di vita, 1955), po kurio jis pagarsėjo kaip išsišokėlis.
6 dešimtmetyje italų kino režsieriai Mauro Bolognini ir Federico Fellini pastebėjo P.P. Pasolini talentą ir pasiūlė rašyti scenarijus jų filmams. Netrukus jis ir pats ėmėsi kino režisūros. Pasolini buvo labai produktyvus režisierius – per 14 m. jis sukūrė 23 filmus. Tarp garsiausių – „Mama Roma“ (1962), „Evangelija pagal Matą“ (1964), „Karalius Edipas“ (1967), „Teorema“ (1968), „Kiaulidė“ (1969), „Medėja“ (1969), prieš pat mirtį sukurtas „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (1975), siekiantis demaskuoti neofašizmą.
Pasolini kinas išsiskyrė savita poetine kino kalba, turtinga vaizdine išraiška, suasmeninta reakcija į svarbiausius to meto socialinius, ekonominius, kultūrinius visuomenės virsmus.
„Kenterberio pasakojimus“ pristatys kino kritikas, semiotikas Dmitrij Gluščevskij (08.04), kino kritikė Izolda Keidošiūtė (08.11), kino kritikas Narius Kairys (08.18).
