Tėvas ir sūnus įkūrė roko muzikos grupę. Naujausią dainą skiria Lietuvos kariuomenės dienai

Kaip Jums kilo idėja su sūnumi sukurti roko grupę?

Viskas įvyko labai paprastai: sūnus Julijus susižavėjo roko muzika ir pradėjo rimtai mokytis groti gitara. Kadangi pats daug metų muzikuoju - tai žinau, kad pasirinkus tokį kelią, neįmanoma tobulėti, dirbant tik individualiai, t. y. ‒ be kolektyvinio-ansamblinio muzikavimo arba būtinosios muzikinės praktikos. Bandymai groti su draugais nebuvo sėkmingi, tad ir ėmėmės groti kartu.

Kodėl pasivadinote tokiu įdomiu pavadinimu „Plieninės varlės", kas už to slepiasi?

Pirmoji mūsų bendros kūrybos daina, kuriai toną davė sūnus, spontaniškai prasidėjo žodžiais „plieninės varlės metalinėj pievoj". Tad ir nusprendėme, kad „Plieninės varlės" ‒ tinkamas pavadinimas, trumpai‒ drūtai apibūdinantis tai, ką mes grojame, o be to dar ir pakankamai linksmas!

Sakoma muzika yra universali kalba, kodėl roko stilius?

Daug metų koncertuoju kaip autorinės dainos ir dainuojamosios poezijos atlikėjas, tačiau daugiausiai klausausi praėjusio tūkstantmečio septintojo-aštuntojo dešimtmečio roko ir devintojo dešimtmečio metalo. Pradėjęs groti gitara sūnus, puolė klausytis tos muzikos, kur gitara grojama įspūdingai ir virtuoziškai. Taip išėjo, kad tai būtent ta muzika, kurią aš labiausiai mėgstu. Taigi, nepaisant didžiulio amžiaus skirtumo, esame visiški muzikiniai bendraminčiai.

Nesenai išleidote muzikos albumą, o kur teko koncertuoti paskutiniu metu?

Pradėję muzikuoti, net negalvojome, kad kada nors žengsime į sceną, tačiau viskas įvyko kitaip. Pradžioje pasirodėme keliuose nedideliuose sunkiosios muzikos festivaliuose ir pajutome, kad tai, ką grojame, patinka tiek vyresnei, tiek jaunesnei publikai, o nuolat tobulėjantis Julijaus grojimas verčia iš koto net ir specialistus bei muzikantus. Mūsų didžiausiais pasiekimais galima laikyti tai, kad jau surengėme dviejų dalių klubinį pasirodymą ir sėkmingai dalyvavome šių metų festivalyje „Mėnuo juodaragis".

Jūsų repertuare yra ir Lietuvos partizanų dainų, kodėl jūsų nuomone jos yra aktualios ir dabar?

Lietuvos partizanų ir karių dainos buvo, yra ir bus svarbi „Plieninių varlių" repertuaro dalis. Esu įsitikinęs, kad jas reikia puoselėti ir populiarinti, kadangi dainos yra labai svarbus praeities liudijimas. Kaip istorikas galiu pasakyti, kad kartais daina apie praeitį pasako žymiai daugiau, negu didžiuliai pluoštai rašytinių šaltinių. Švietimo ir ugdymo specialistams nuolat sukant galvas kokiu būdu skatinti jaunimo pilietiškumą bei patriotizmą, galvoju, kad užtenka vieno vienintelio veiksmo. Pabandyti parodyti ir įrodyti, kad būti patriotu yra šaunu ir - kalbant jaunimo kalba ‒ kieta!

Ne vienam jaunuoliui lietuviškas patriotizmas asocijuojasi su „amžinomis Rumšiškėmis" ir kažkuo pasenusiu bei atgyvenusiu. Tikiu, kad roko ritmu skambančios senos Lietuvos laisvės kovotojų bei karių dainos yra tinkamas būdas įpūsti kiek gaivesnio vėjo. Po mūsų pasirodymo „Bolševikai tegul žino" traukiantys jauni ir vyresni sunkiosios muzikos gerbėjai - puikus įrodymas ir aukštas įvertinimas!
Ačiū už pokalbį!

Naujausia daina „Laukus, miškus ir pievas": https://www.youtube.com/watch?v=USqEOyphLyE