1 nuotr.Moterims šiais laikais nebereikia įrodinėti, kad yra nepelnytai vadinamos silpnąja lytimi. Kūrinių, vaizduojančių tvirtas, stiprias moteris, apstu ir kino rinkoje, tačiau šįkart kalbėsime apie tas, kurios ryžosi kovoti ne dėl asmeninio pripažinimo, o stojo į kovą, siekdamos politinės, socialinės ir ekonominės lygybės.
„Koletė“
Juostos „Koletė“ („Colette“, 2018) herojė - plunksnos meistrė Koletė. Moteris kuria nuostabius apsakymus, kuriuos jos sutuoktinis, netikęs plevėsa, rašytojas Vilis pasirašo savo vardu. Jautrūs ir gilūs Koletės kūriniai netrunka tapti bestseleriais, o sutuoktinių pora - Paryžiaus sensacija ir geidžiamiausiais vakarėlių svečiais. Vilis ima versti Koletę rašyti toliau, o pastaroji, tapusi sutuoktinio apgavysčių įkaite, stoja į kovą dėl savo kūrinių autorystės. Pasaulyje, kurį valdo vyrai, jaunoji rašytoja siekia teisės į kūrybinę laisvę ir ketina įrodyti, kad Prancūziją pavergę pasakojimai apie Klodinę parašyti jos, o ne Vilio.
Tikrais faktais paremtas filmas nušviečia prancūzų rašytojos, Nobelio premijai nominuotos Sidonijos Gabrielės Koletės (Sidonie-Gabrielle Colette) gyvenimą.
„Tarnaitė“
Pagrindinė filmo „Tarnaitė“ („The Help“, 2011) herojė Skiter - svajonę tapti rašytoja puoselėjanti mergina. Sugrįžusi į gimtąjį miestelį ji susiduria su juodaodžių engimu ir bendraamžėmis, besisukančiomis tarp vaikų, vyrų ir virtuvės. Siekdama pradėti kovą už juodaodžių teises, mergina ima kalbinti tarnaites, drąsindama jas papasakoti apie savo gyvenimus, džiaugsmus, baimes, svajones ir rūpesčius. Skiter juodaodžių tarnaičių pasakojimus suguldo į knygą, metančią iššūkį konservatyviai miestelio bendruomenei.
„Tarnaitė“ sukurta remiantis to paties pavadinimo rašytojos Ketrin Stoket (Kathryn Stockett) romanu.
„Sufražistė“
1912 m. Londonas. Vis didesnį pagreitį įgaunant sufražisčių judėjimui, Modė atsiduria jo epicentre. Matant protestus gatvėje, į rutinos, darbo skalbykloje ir namų ruošos prisodrintą jos gyvenimą įsiveržia mintys apie moterų beteisiškumą. Negalėdamos darbe apsisaugoti nuo seksualinio priekabiavimo, namuose kenčiančios smurtą, neturinčios teisės balsuoti ir globoti savo vaikų, gaunančios menkesnį darbo užmokestį, moterys vis garsiau ima kilti į kovą už savo teises.
Aktualią temą nagrinėjantys filmo „Sufražistė“ („Suffragette“, 2015) kūrėjai subūrė įspūdingą aktorių kolektyvą. XIX a. pabaigoje Anglijoje prasidėjęs sufražisčių judėjimas 1928-aisiais iškovojo moterims teisę balsuoti.
„Monos Lizos šypsena“
„Monos Lizos šypsena“ („Mona Lisa Smile“, 2003) nukelia į 1950-uosius. Į konservatyviomis pažiūromis garsėjantį mergaičių koledžą atvyksta nauja dėstytoja. Katerina įsitikinusi, jog moters gyvenimas neprivalo apsiriboti vyru, vaikais ir virtuve. Siekdama įkvėpti studentes, moteris įtikina jas siekti aukštojo mokslo ir karjeros, tapti nepriklausomomis nuo sutuoktinių ir ryžtis nugyventi gyvenimus, kurių trokšta jų širdys. Netrukus gandai apie laisvamaniškų pažiūrų dėstytoją pasklinda po miestelį, o koledžo vadovybė ima reikšti nepasitenkinimą Katerina.
Filmas tapo įkvėpimo šaltiniu moterims, siekiančioms realizuoti save ir nepasiduoti visuomenės diktuojamoms normoms.
„Eilinė Džein“
Režisierius Ridlis Skotas (Ridley Scott) 1997-aisiais pristatė iškart klasika tapusią karinę veiksmo dramą „Eilinė Džein“ („G.I.Jane“, 1997). Aktorės Demi Mur (Demi Moore) įkūnyta karė Džein laikoma vienu ryškiausių feministinių moters portretų kine.
Anot filmo siužeto, leitenantė Džordan tampa pirmąja moterimi, siunčiama į elitinę geriausių karių ruošimo programą - JAV karinių jūrų pajėgų spec. pajėgas. Išgyvenimo mokykla laikomo kurso neišlaiko net 60 proc. karių vyrų, tad vos atvykusi moteris laikoma pasmerkta nesėkmei. Tačiau Džordan iš paskutiniųjų kabinasi į jai suteiktą šansą.
Filmas gerokai pralenkė vaizduojamą laikotarpį - moterų dalyvavimas elitinėje geriausių karių ruošimo programoje JAV buvo įteisintas tik 2016-aisiais.
