Praverčiau langą gyvenimo šviesai

Dažniausiai žiūriu LRT „Kultūros“ kanalą. Man Lietuvos televizija yra didelė atgaiva, nes jos turinio nepertraukia reklamos. Man atrodo, kad reklamos nebuvimas Lietuvos televizijai pritraukė daugiau žiūrovų. Ir aš esu viena iš jų. Taip pat žiūriu LNK žinias. Žiūriu ir kitų kanalų žinių laidas, tačiau LNK žinių laidos rodomas man patogiausiu laiku.

Įsijungiu filmus, kuriuos rodo per LRT „Kultūrą“. Ten rodomi filmai, jau turėję atgarsį, man įdomūs ir seni, retrospektyviniai filmai. Žiūriu serialus, bet ne lietuviškus. Man patinka serialas „Detektyvas Kolombas“. Man įdomus šio serialo pagrindinio vaidmens aktorius, pati aktoriaus traktuotė. Taip pat žiūriu serialą „Puaro“ per Lietuvos televiziją. Seriale „Puaro“ yra labai gražiai atkurta epocha.

Man patiko pramoginis projektas su delfinais. Ir laida „Muzikinė kaukė“. Projekte buvo parodytos didžiulės atlikėjų galimybės. „Muzikinėje kaukėje“ dainininkai, kurių aš neįvertinau, man pasirodė visai kitoje šviesoje. Pastebėjau didžiulius jų aktorinius sugebėjimus. Šiame projekte puikiai dirbo grimo meistrai. Visada maniau, kad Lietuvoje yra grimo dailininkų stygius, bet ten grimo dailininkų darbai - puikūs.

Įsijungiu ir laidas „Legendos“, „Istorijos detektyvai“, „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Tiesiog renkuosi tokias programas, kurios man duoda informacijos, suteikia pozityvių emocijų. Nemėgstu laidų, sukurtų ginčų pagrindu. Ten aš negaliu suprasti, nei kas kokią nuomonę išreiškia, nei kam ji skirta. Šių laidų didžiausias pasiekimas yra sukeltas chaosas, išprovokuotos emocijos. Mane erzina ta erzelynė.

Kiekviena televizija turi savo misiją. Vieniems tai komercinė misija, kitiems - kultūrinė. Man artimesnė ta misija, kurią atlieka Lietuvos televizija.

Gal tik šiek tiek trūksta laidų jaunimui. Mano vaikai jau užaugę, bet kai jie augo, tai vaikams, paaugliams skirtos mokyklinių problemų laidos ir filmai padėjo suformuoti brandesnę asmenybę. Aš pati kartais norėdama pasilepinti įsijungiu animaciją, bet, deja, greitai išjungiu, nes ta pati erzelynė, šaudymas slegia.

Manau, trūksta laidų paauglystės problemoms, kurios iš tiesų labai sudėtingos. Ir vaikams laidų labai stinga. Aš suprantu, kad užaugo karta, kuri nesėdi prie televizoriaus ekranų, ir labai juokinga būtų, jeigu būtų sukurtos laidos paaugliams, bet jas žiūrėtų tik suaugusieji. Šiuolaikiniai paaugliai yra internetinės erdvės žinovai. O kaip surasti formą, suintriguoti paauglius žiūrėti televiziją, pritraukti juos? Tai labai sudėtinga.

Aš dirbau televizijoje. Kūriau kultūrines laidas, dokumentinius filmus, laidą „Provincija“. Tada, kai dirbau laidos „Provincija“ kūrybinėje grupėje, buvo galimybė nuvažiuoti pas žmogų, pabūti pas jį porą dienų, turėti komandiruotę. Žurnalistas, režisierius galėdavo nuvažiavęs pajusti aplinką, suprasti herojų problemas. Dabar laidos kuriamos greitai. Nuvažiuojama ir greitai grįžtama tą pačią dieną, bet norint pažinti žmogų neužtenka tik atvažiuoti, pakišti mikrofoną ir laukti to, ko norėtum, kad jis atsakytų. Trūksta gilumo, kokybės. O kokybei pasiekti, matyt, trūksta finansų ir laiko.

Yra gerų laidų, įdomių temų užuomazgų. Zitos Kelmickaitės laida „Ryto suktinis“ paliečia įdomių temų, bet vėl tik išlieka suktiniu. Ir čia trūksta gilumo. Gali būti ir tokia laida, bet norėtųsi gilesnės analizės. Pasiilgstu tokios laidos kaip „Provincija“.

Ir dabar ko nors panašaus reikėtų, nes „Provincija“ nebuvo provincija žmogiškąja prasme. Buvo kalbama apie žmones, kurie gyvena ne didmiesčiuose. Tų žmonių problemos, tiek moralinės, tiek etinės, yra labai svarbios ir dabar.

Tai aktualu ir kalbant apie savižudybių statistiką, nes itin daug savižudybių įvyksta provincijoje. Ten vyksta ir socialinės, ir moralinės dramos, vyksta kaimų tuštėjimas, daug kas išvyksta. Gilių, analitinių laidų, kuriose šios problemos būtų ne prabėgomis, ne atbėgusio žurnalisto parengtos, o išsamiai analizuojamos, labai reikia.

Tik labai giliomis žurnalistų, režisierių ir visos kūrybinės grupės pastangomis būtų galima kovoti su patyčiomis, savižudybėmis. Tos laidos turėtų būti kokybiškos, galbūt tada televizija, prabilusi apie jas, turėtų rezultatą, padarytų teigiamą įtaką. Televizijos laidos pasiekia daugybę žiūrovų ir ant savo pečių galėtų užsikrauti didesnes problemas, jas gvildenti giliau.

Televizija yra pajėgi parodyti ne tik juodus dalykus, bet ir mažą plyšelį šviesos, į kurį žmogus galėtų orientuotis, į kurį turėtų eiti. Reikėtų praverti langą gyvenimo šviesai, o ne tik konstatuoti faktus ir įvardyti esamas problemas. Daugeliu atvejų televizijoje yra tik konstatavimas, naudojimasis žmogiškomis silpnybėmis. Juk kai įvyksta avarija, tai greitai susirenka labai daug žmonių ir daugelis tiesiog stebi situaciją, bet stovėdamas negalvoja apie pagalbą ar apie tai, kodėl taip atsitiko. Daugeliu atvejų yra įdomus pats faktas - kraujas, skausmas. Jeigu televizija kitur sudėtų tų temų akcentus, manau, galėtų pasitarnauti labai geriems tikslams.

Parengta pagal priedą „TV publika“