Prakalbinti nutildytą atmintį

Pagrindinė veikėja Irena atsiduria vienoje iš darbo stovyklų, kurioje susipažįsta su Raimundu. Vyras nusprendžia išmokyti ją gyventi naujomis sąlygomis.

Moterį palaiko viltis grįžti pas savo šeimą ir dukrą, bet likimas turi kitokių planų: Irena ir Raimundas įsimyli. Festivalyje vieši filmo scenarijaus autorius Norbertas Kėblis (Norbert Köbl) ir aktorė Marina Gera, nominuota „Emmy“ apdovanojimui už geriausią aktorės vaidmenį.

- „Amžinosios žiemos“ prodiuseris Tamásas Lajosas viename interviu įvardijo tris dalykus, reikalingus filmui sukurti - gerą istoriją, gerą scenarijų ir gerą finansavimą. Pradėkime nuo pirmojo - kas jums yra gera istorija?

Norbertas Kėblis: Gera istorija veikia jausmus ir leidžia patirti katarsį. Ji turi jaudinti ir scenaristą, ir žiūrovą. Jeigu rašydamas jaučiuosi sukrėstas, greičiausiai taip jausis ir žiūrovas, jeigu rašydamas juokiuosi, greičiausiai juoksis ir žiūrovas. Katarsis, kurį patiriame susidūrę su gera istorija, leidžia pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos. Jis apvalo mintis ir sielą.

Marina Gera: Perskaičiusi „Amžinosios žiemos“ scenarijų, negalėjau sutramdyti ašarų. Mane sujaudino istorija, pažįstama daugeliui Vengrijos šeimų, taip pat jutau, kad tai mano didžioji galimybė atlikti pagrindinį vaidmenį kine. Visada suvokiau save kaip kino aktorę, bet daug metų nepatekdavau netgi į jų atrankas. Tai buvo sudėtingas laikotarpis. Kai filmo režisierius pasirinko mane, pajutau didžiulę atsakomybę - „Amžinoji žiema“ pirmasis vengrų vaidybinis filmas gulago tema.

- Pristatydami filmą pabrėžiate, kad pagrindinė veikėja Irena perteikia 200 000 Vengrijos moterų istorijų. Kaip rinkote medžiagą?

N.K.: Norėjau sukurti portretą žmogaus, kuris gyvena tikėjimu, istorijos įvykių sūkuryje jį praranda, o vėliau vėl susigrąžina. Irenos istorija pasakoja apie viltį. Kurdamas jos portretą, išklausiau ir perskaičiau šimtus moterų išpažinčių, kurias vienija labai panašios patirtys, bet skiria pasirinktos išgyvenimo strategijos.

M.G.: Aš taip pat skaičiau moterų išpažintis, bet tai atminties rekonstrukcija, o ne mano prisiminimai, todėl kuriant vaidmenį man buvo svarbiausia likti dabartyje. Norėjau išvengti monumentalumo. Irena taip pat gyvena esamajame laike ir nežino, kas jos laukia. Kurdama jos portretą, bandžiau įsivaizduoti, ką patiria motina, atskirta nuo dukters. Tai buvo artimiausia asmeninė patirtis, į kurią galėjau atsiremti - nesu buvusi gulage, bet galiu įsivaizduoti, ką reiškia netekti artimųjų. Skaitydama scenarijų stebėjausi pagrindinės veikėjos prieštaringumu. Irena atrodo trapi ir pažeidžiama, bet yra nepaprastai stipri.

- Jūsų mintis apie siekį likti dabartyje yra svarbi mąstant apie skirtingus būdus reflektuoti istorinę atmintį kine.

N.K.: Istorijai būdingi pasikartojantys modeliai. Tai, kas nutiko vieną kartą, nutiks ir antrą, todėl būtina kalbėti apie praeities pamokas. Prieš 70 metų žmonės gyveno įprastus gyvenimus, turėjo namus ir maisto, tačiau viskas akimirksniu pasikeitė ir jie atsidūrė vergijoje. Bijau, kad tai gali vėl pasikartoti, todėl manau, kad tik kalbėdami apie istoriją per meno kūrinius galime išvengti šios grėsmės.

M.G.: Mano šeimai yra nutikusi istorija, apie kurią kalbama „Amžinojoje žiemoje“. Mūsų giminaitės duktė buvo išvežta į gulagą. Motina kiekvieną dieną eidavo į traukinių stotį, tikėdamasi sulaukti jos grįžtant. Visi įkalbinėjo ją liautis, bet moteris nepasidavė ir, praėjus trejiems metams, galiausiai sulaukė savo dukters. Šią istoriją išgirdau tik pasirodžius filmui, todėl negalėjau remtis ja kurdama vaidmenį, tačiau mano patirtis taip pat liudija, kad meno kūrinys gali atgaivinti atmintį.

- Nutildytos atminties tema artima visam Rytų ir Vidurio Europos regionui, patyrusiam komunistinio režimo agresiją. Lietuvoje ji atpažįstama dėl 1941-1953 m. vykdytų trėmimų.

N.K.: Trauma, nesąmoningai pasiekianti mus per senelių ir tėvų kartas, daro didelę įtaką mūsų gyvenimui. Ji veikia mūsų asmenybę, pasaulio suvokimą, santykius. Nežinodami, kas su mumis įvyko, atsiduriame tamsoje, todėl privalome klausinėti savo tėvus ir senelius, vienintelius gyvus šių įvykių liudytojus.

M.G.: Atviriau kalbėtis su savo šeima pradėjau tik pasirodžius filmui. Anksčiau nebuvau girdėjusi nei apie motiną, kiekvieną dieną laukiančią savo dukters traukinių stotyje, nei kitų giminės istorijų.