P.Morkus: rodyčiau tai, kas padėtų pasijusti žmogumi

Aš žiūriu televiziją labai selektyviai, tik tai, kas reikalinga. Daugiau klausausi radijo. Televizija ne man. Čia reikėtų būti 30 ar 50 metų jaunesniam, kad būtų įdomu. Televizija yra orientuota į jauną auditoriją. Ir kinas labai dažnai orientuojasi į paauglius, kurių yra daug, kurie turi daug laisvo laiko po pamokų. Televizija yra skirta jaunimui arba suaugusiems, kurie taip ir neišaugo iš paauglystės.

Televiziniai serialai yra skirti suaugusiems, kurie vis dar yra paaugliai. Pažiūrėkite, kokios klaikios ten yra meilės scenos. Tikra saviveikla. O tam, kad atkurtum bučinio magiją ekrane, reikia pagalvoti. Serialuose aš matau, kaip kažkokia mėsa stukteli į kitą mėsą. O jau toliau kas vyksta... Geriau jau rodytų, kaip susilieja upės ar žvakės liepsna įsižiebia. Tada mano vaizduotė suveiktų.

Aš tik vieną rimtą serialą žinau - tai britų serialas „Inspektorius Morsas“. Šį serialą žiūrėjau kantriai, net aukodamas kitokius svarbius dalykus.

Gaila, kad žinios per televiziją visos vienodos. Dažnai keliauju įvairiais kanalais, tai matau, kad visur viskas po arbatinį šaukščiuką ar po virtuvinį šaukštą yra tas pats. Bandykite palyginti ir pamatysite, kad visi vienodai rodo. Vadinasi, tie, kurie kuria žinių laidas, yra abejingi pasauliui. Perestroikos arba atgimimo metu susidomėjimas tuo, kas vyko pasaulyje, buvo didesnis, nes viskas buvo rodoma arba Tarybų Sąjungos naudai, arba nenaudai. Ir netingėjo tada važiuoti į Lietuvos pietus, kad pamatytų Varšuvos televiziją, o kas buvo prie jūros, meistraudavo ypatingas antenas, kad atsitiktinai pamatytų Švedijos programas. Dabar viskas čia, greta, ir interesas pradingo.

Dar viena smulkmena - žiniose rodomi vaizdai. Jeigu rodo Vilnių, tai niekados neparodys kitos Vilniaus vietos negu tą kvadratą tarp Vyriausybės rūmų, SEB banko ir „Gedimino 9“ fasado. Visos panoramos iš ten. Niekur toliau arba net arčiau, bet iš kitos pusės niekas niekada nebuvo nuvažiavęs. Tas tingumas. Kartą nuvažiavo lyjant arba sningant ir vasarą, nufilmavo ir rodo tą patį kadrą visą laiką.

Televizija yra kankinantis dalykas ir dėl kalbos kultūros. Kalba labai neartikuliuota, skurdi. Žmogus ištaręs pusę sakinio paskui kitą pusę laiko renka žodį, kad sutaptų linksnis ir giminė. Kalbama negyvais žodžiais, o net jeigu ir gyvais, tai niekas apie save nieko nesugeba pasakyti, todėl verta sugrįžti į ankstesnius šaltinius, į radiją.

Vargina ir dirbtinai televizijos kurstomi skandalai. Jeigu tau perša visą laiką tą patį, tai galų gale atsiranda žmonių, kurie viską priima kaip neišvengiamą dalyką. Tada žmonės domisi, kas kam trenkė į veidą. Paskui įdomu, ar tas žmogus apalpo ar ne. Arba kokia viena pana įkando kitai panai. O įkando kur ir ar labai matėsi iš šalies? Tai labai vaikiški dalykai. Aš nežinau, ar yra piktybiška valia, kuri visa tai valdo. Manau, kad nėra. Viskas priklauso nuo visuomenės temperatūros, jos pobūdžio. Mes dabar išgyvename tokį laiką, bet ne mes vieni...

Nuo 1990 m. rugsėjo iki 1991 m. rugsėjo aš buvau Lietuvos televizijos programų direktorius. Kaip tik tuo metu, kai išėjau, pasibaigė pučas. Tada, kai dirbau, kiekviena diena reikalaudavo labai konkrečių dalykų, programų atnaujinimo. Transliacijos atliko ypač svarbų istorinį vaidmenį. O pagrindinis džiaugsmas buvo nauja aparatūra. Prieš pat televizijos užėmimą pavyko transliacinį autobusiuką su aparatūra nuvaryti prie Parlamento. Ten jis ir buvo paliktas ir per jį buvo rodoma visa nepriklausomos Lietuvos televizija iki pat pučo pabaigos, nes visa kita buvo okupuota. Jeigu nebūtų buvę to autobusiuko, Lietuva nebūtų turėjusi savo televizijos vaizdo.

Dabar televizijai svarbiausia yra reitingai. Reklamą įdėti, gauti pinigų. Ir kinematografo darbe veikia žiaurūs kapitalizmo dėsniai. Administraciniu požiūriu televizijoms svarbu - pelnas, reitingai, populiarumas. Nors yra televizijoje entuziastų, kurie stengiasi kurti įdomias programas.

Turinio prasme, mano manymu, reikėtų rodyti istoriją. Gaila iš mano akiračio išnyko „Viasat History“ ir „Mezzo“ kanalai. Ypač istorijos kanalas. Aš jį galėčiau žiūrėti nuo ryto iki vakaro. Ten yra viskas, ką reikia žinoti, kad pasijustum tam tikrame istorijos kontekste. Reikėtų rodyti ir filmus iš gyvūnėlių gyvenimo. Nes žmogus žmogumi labiausiai pasijunta trijose vietose: kapinėse, bažnyčioje ir zoologijos sode. Žinoma, tokios laidos, kuriose eksperimentuojama, ar gyvatė suleis nuodus ar ne ir ar krokodilas apkandžios laidos vedėją, siekia adrenalino...

Gaila, kad dabar televizijoje visos laidos panašios. O pokalbių laidų vedėjai visi rengiasi vienodai - kaip kolūkių pirmininkai. Visi vienodi, skiriasi tik nežymiai. Svarbiausia, žinai kas ką pasakys. Kiekvieną gali nuspėti. Prasižioja ir aš žinau, ką kalbės. O tos vadinamosios skandalingosios laidos tiesiog triuškinančiai pažeidžia etiką, sveiką protą ir apeliuoja į žemiausius instinktus. Nežinau, ar viena kita, ar šimtas nuomonių ką nors pakeis. Viskas vyksta organiškai. Pakeisti nieko neįmanoma ir nėra reikalo, nes jeigu įvyks koks nors stebuklas, visuomenė slinktels, o tada ir visa kita pasikeis...

Parengta pagal priedą „TV publika“