P.Korsakas: Lietuviai žvejai - necivilizuoti

- Kaip per laidos gyvavimo laiką pasikeitė žvejyba?

- Žvejyba - labai progresuojantis dalykas Lietuvoje. Milijonai žmonių dalyvauja žūklės versle, pradedant paslaugų teikėjais ir baigiant kelionių organizatoriais. Auditorija yra didelė, nes žmonės vis labiau užsiima žvejyba. Lietuvoje yra net apie 200 tūkst. meškeriotojų. Jeigu Lietuvoje net nėra 2 milijonų žmonių, vos ne kas dešimtas yra meškeriotojas, o dar atskaičiavus močiutes, vaikus, išeina, kad kas trečias vyras yra žvejys. Ir, aišku, didelė dalis moterų.

- Kaip keičiasi žuvys, jų būdas, gyvenimo sąlygos?

- Žuvys tampa gudresnės, nes prisižiūri pačių įvairiausių masalų, patiria didelį meškeriotojų spaudimą. Jos tampa įdomesnės, jas vis sunkiau pagauti. Tam, kad žuvis būtų pergudrauta, ir kuriamos naujausios technologijos, įvairūs žūklės įrankiai, masalai. Mūsų laida taip pat žingsniuoja tuo tempu. Anksčiau žvejodavome labai juokingomis meškerėmis, o dabar žvejyboje naudojamos naujausios technologijos - elektronika, išmanūs mobilieji telefonai su gyvmačiais ir taip toliau.

- Tai dabar galima žvejoti su išmaniuoju telefonu?

- Taip, be abejo. Galima prie telefonų pirkti specialius priedėlius, kišti į eketę ar mesti į vandenį ir matyti žuvies judesius, vandens telkinio gylį. Tai įmanoma padaryti naudojantis elektroniniais prietaisais, kurie spinduliuoja infraraudonuosius bei echolotinius spindulius.

- O kaip jūs pasikeitėte kaip laidos vedėjas?

- Pasenau, kaip ir visi normalūs žmonės. Buvau pacanas, snarglys. O dabar jau suaugęs, teisingas vyras pačiame jėgų žydėjime, kaip sakė Karlsonas. Keitimasis žvejyboje ar televizijos laidoje - tik į naudą, nes metams bėgant sukaupi didžiulę patirtį, kuria gali pasidalinti su žmonėmis. Su kiekviena žvejyba kiekvienais metais naudojant naujausius žūklės įrankius, važiuojant į įvairiausias pasaulio šalis sukrauni žinių bagažą. Ką žinojau prieš 20 metų ir ką žinau dabar, tai yra diena ir naktis. Prieš 20 metų buvau maža plonytė brošiūrėlė meškeriotojams, o dabar jau nešuosi ant nugaros visą spintą įvairiausių knygų.

- Ar nėra taip, kad to natūralumo lieka vis mažiau, nes žvejojama pasitelkiant technologijas, tvenkiami dirbtiniai ežerai, dirbtinai veisiamos žuvys?

- Aš stengiuosi būti natūralioje gamtoje ir pats būti kiek įmanoma natūralesnis. Aišku, nuo šiuolaikinių pasaulinių kompanijų gaminių testavimo, naujienų ir įdomybių nepabėgsi. O gamtą turime gražią ir natūralią. Pas mus ji nėra privatizuota, išasfaltuota, kaip yra daugelyje Europos šalių. Mes galime kvėpuoti pilnais plaučiais, pas mus yra visiška laukinė užuovėja. Čia žvejoti atvažiavę užsieniečiai išsižioję žiūri į mūsų neužstatytas pievas ir tai, kad prie ežerų reikia važiuoti neasfaltuotais keliukais.

- Jūs visada akcentuojate, kad nevalgote žuvų. Kodėl?

- Aš iš tikrųjų nesu žuvų mėgėjas. Aišku, galiu suvalgyti vieną kitą pagautą šviežią žuvį, bet tai būna du ar tris kartus per metus. Kokią nors skanią - starkį ar lašišą. Žvejyba - tai sportas, hobis, filosofinė patirtis. Sėdėdamas prie upės ar ežero galvoji, kaip žuvį apgauti, priversti ją užkibti panaudojant įvairiausias savo žinias. O kai pagauni, jautiesi nusiraminęs, apima geras jausmas ir žuvį paleidi atgal.

Iš viso noriu priminti visiems, kad gėlavandenių žuvų pasaulis nevalgo. Valgo tik jūrines. Pabandykite kokiam anglui ar prancūzui karpį, ešerį ar lydeką įkišti. Pažiūrės į jus kaip į durnių. Valgomos yra jūrinės žuvys - menkės, lašišos. Žuvys, kurios gyvena itin švariame vandenyje, o ne kūdrose, ežeruose ar upėse, kur tegali maitintis dumblu bei tuo, kas gyvena dumble. O jūrinės žuvys maitinasi krevetėmis, kitomis žuvimis, silkėmis, šprotais. Todėl ta žuviena yra tūkstantį kartų skanesnė už mūsų balų žuvis. Tik mūsų kultūroje dar yra išlikęs įprotis valgyti savo sugautas žuvis iš balos. Tai vis vien yra nuo rusų laikų likęs palikimas. Nieko nepadarysi.

Žvejojau Italijoje, Alpėse, kartu su vienu italų meškeriotoju gaudėme upėtakius. Pagauname upėtakį, gražiai paleidžiame. Italas manęs klausia: „Ar pas jus dar tas žuvis valgo?“ Sakau: „Taip, dar kol kas valgo.“ O jis man sako: „Oi, kaip baisu.“ Taip, pas mus žvejai valgo savo pagautas žuvis, tačiau civilizuoti meškeriotojai to nedaro. Pas mus dar į daug ką žiūrima pro pirštus.

- Kada ta kultūra pasikeis?

- Iš tiesų ji auga. Pastarąjį penkmetį stebiu, kad labai auga, prie to prisideda jaunimas. Jaunuoliai nuo dvidešimties iki trisdešimties metų jau tikrai supranta, kad žvejyba yra poilsis gamtoje, pramoga, atsipalaidavimas. Dar įdomiau su pagauta žuvimi nusifotografuoti, o paskui ją paleisti atgal. Kam ją skusti, skrosti? Kažkoks barbarizmas...

Parengta pagal priedą „TV publika“