Per dvidešimtmetį nepabrango tik viena prekė - filmai?

- Kaip filmai, serialai atkeliauja iki žiūrovų ekranų, koks yra tas kelias?

- Kelias ir laiko, ir atstumo prasme tikrai ilgas. Televizijoje dirbu nuo 1989 metų, pradėjau Sociologinių tyrimų skyriuje, o vėliau, 1993 metais, pradėjau dirbti Skirmanto Valiulio įkurtame Užsienio programų įsigijimo skyriuje. Mūsų buvo penki šeši žmonės. Buvome pirmieji, pradėję ieškoti, kaip patiems įsigyti užsienio produkcijos. Tai buvo pionieriška veikla. Nežinojome nei ką daryti, nei kur kreiptis. Pirmąsias užsienio programas, kurios pasirodė eteryje, gavome iš Londono, iš „Thames Television“. Jas rėmė „Marlboro“ cigaretės, nes patys pirkti programų neturėjome pinigų. Vėliau atsirado biudžetas. Serialas „Tvin Pyksas“ buvo vienas iš pirmųjų pirkinių.

Programų pirkti važiuojame į muges, į specializuotas britų, prancūzų, vokiečių produkcijos peržiūras. Vykstame į dvi Kanuose vykstančias televizijos produkcijos muges - MIPTV pavasarį ir MIPCOM rudenį. Čia privaloma nuvažiuoti kiekvienam televizininkui ir pasižiūrėti, kas tai per fabrikas. Susirenka apie 12 000 dalyvių.

Programų pirkimas prasideda pačioje televizijoje nuo tinklelio sudarymo. Atsižvelgdami į televizijos pobūdį, poreikius atsirenkame programas, filmus, serialus, animaciją, dokumentiką. Viskas, kas nelietuviška, eina per mūsų skyrių.

- Kaip vyksta filmų žymėjimas ženklais N-7, N-14, S? Ar jūs peržiūrite visus filmus prieš patenkant į eterį?

- Praėjusiais metais per abu LRT kanalus parodėme beveik 4 000 valandų užsienio programų. Fiziškai jų visų peržiūrėti vienas žmogus tikrai nesugebėtų. Kol filmas patenka į eterį, jis pabuvoja maždaug trijų keturių žmonių rankose. Pirmąjį indeksą suteikiu ne aš ir ne Rolandas Maskoliūnas, kuris yra atsakingas už vaidybinius filmus, ar kino kritikė Izolda Keidošiūtė, kuri taip pat dirba skyriuje ir rašo filmų anonsus, pristatymus. Pagrindiniai duomenys apie indeksus yra imami iš internetinių katalogų, iš oficialios pasaulinės IMDB duomenų bazės. Joje nurodomi skirtingose šalyse - Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje - konkrečiam filmui taikomi žymėjimai. Remdamiesi jais mes pritaikome žymėjimą Lietuvai.

Neretai priimame sprendimą dėl griežtesnio indekso. Jeigu Australija filmą žymi 13, tai mes žymime N-14. Jeigu Prancūzija - 12, tai mes žymime N-14, o tai reiškia, kad tokia programa gali būti transliuojama tik po 21 valandos.

Pagrindinis šaltinis yra tarptautiniai katalogai bei mūsų sugriežtinta kontrolė. Versdamas filmus vertėjas visada atkreipia dėmesį į smurtines scenas. Kalbos redaktorius redaguoja kalbą, tada vyksta garsinimas. Garsintojas taip pat gali mus informuoti apie netinkamas, žiaurias scenas. Filmo žymėjimas nuo N-7 gali pakilti iki N-14. O kartais būna atvejų, kai baisią smurtinę sceną net išmontuojame. Pavyzdžiui, filme nelieka dešimt filmo sekundžių, kurios pažeidžia Lietuvoje galiojančius įstatymus. Bet tokių atvejų pasitaiko labai retai, jie suderinami su filmų platintojais.

- Kiek parodoma filmų, pažymėtų raide S?

- S raide pažymėtų filmų per metus mes turime vieną ar du. Ir tą raidę S skiriame apsisaugojimui, kad nesukeltume kritiško visuomenės požiūrio. Rodėme Pedro Almodovaro filmų retrospektyvą, vienus jo filmus transliavome po devintos vakaro, o dėl kitų svarstėme, ar juos žymėti raide S. Nors filmas ir nesiekia S raidės, mes jį vertiname griežčiau. Aiškėja, kad iš tikrųjų televizijai neužtenka indeksacijos, kurią turime dabar. Tai yra N-7, N-14 ir S. Kino teatrai turi žymėjimą 13, 16, 18. Užsienyje irgi yra taip pat. Tai 13 atitiktų mūsų 14, o 16-os jaunimas labiau subrendęs, negu būdamas 14-os, tai gal reikėtų papildomai įvesti žymėjimą N-16?

Beveik visa užsienio produkcija žymima ženklu N-7. Nes net tokie serialai kaip „Komisaras Reksas“ arba „Puaro“ turi žmogžudystės atspalvį. Jų negalima žiūrėti penkiamečiams vaikams. Net animacija gali turėti indeksą N-7. Pirkdami animaciją orientuojamės į šeimyninę animaciją, o ne į veiksmo, kur kovoja robotai, veikėjai vieni į kitus šaudo, rėkia. Tokios animacijos vengiame.

- Kokios yra užsienio kino filmų, serialų, animacijos kainos?

- Kainos, sakyčiau, nelabai skiriasi nuo tų, kokios buvo 1993 metais. Už pirmąjį „Tvin Pyksą“ mokėjome 500 JAV dolerių, tai per daugiau nei dvidešimt metų kainos nelabai ir pasikeitė.

Nuvažiavęs į muges sužinai visas naujienas, kokios programos yra kuriamos, kas pasirodys kitą rudenį, po pusės metų ar net kitais metais. Išsakome savo pageidavimus, kokie televizijos tinklelio prioritetai. Platintojas pristato, kokias programas jis turi, kurios galėtų mums tikti. Tada deramės dėl kainų, programų apimties, formuojame vadinamąjį paketą. Tai trunka nuo mėnesio iki metų.

Vaidybiniai filmai yra brangiausi, mes formuojame paketus, ar norime pirkti vieną filmą, ar du, ar dvidešimt, ar trisdešimt, ar pirkti metinį filmų paketą. Ir galiausiai skaičiuoji, kiek pirkai valandų per metus, koks tavo biudžetas ir kad vienos valandos kaina neviršytų tavo nustatytų ribų. Jeigu už vieną filmą reikia mokėti brangiau, tai pirkdami dokumentiką ar animaciją tą skirtumą bandome išlyginti.

Turime sutartis su festivaliais „Scanorama“ ir „Kino pavasaris“. Bendradarbiaujame ir rodome šių festivalių filmus. Tai kino teatrų filmai, juos rodome „Elito kino“ pozicijoje per LRT „Kultūrą“.

Parengta pagal priedą „TV publika“