respublika.lt

Lietuvos partizanų alfa ir omega

(0)
Publikuota: 2020 vasario 09 20:00:10, Irena BABKAUSKIENĖ
×
nuotr. 6 nuotr.
Režisierė Agnė Zalanskaitė. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Vasario 16-osios išvakarėse režisierė Agnė Zalanskaitė pristato istorinį dokumentinį filmą „Partizanas“, pasakojantį mažai kam girdėtą, bet ypatingą Prisikėlimo apygardos vado, partizano Juozo Paliūno-Ryto kovos ir gyvenimo istoriją. Savo apmąstymus, partizanų kovas, kuriose pats dalyvavo, Paliūnas-Rytas užrašė iki šių dienų išlikusiame dienoraštyje „Partizano keliu“. „Tai visai kitokia istorija, nei mes pratę girdėti apie laisvės kovotojus. Nes Paliūno braižas kitoks. Jis savo paprasta kaimo kalba pasakoja apie veiksmo filmuose regėtas pasalas“, - sakė A.Zalanskaitė, sukūrusi jau trečią pilno metro filmą apie išskirtinius Lietuvos partizanų vadus.

 


- Kodėl filmui pasirinkote Juozą Paliūną-Rytą? Perskaitėte jo dienoraštį „Partizano keliu“?

- Nežinau, kaip kitiems kūrėjams, bet man filmas visada prasideda nuo istorijos. Ji suskamba viduje ir tampa filmu arba ne. Paliūno atsiminimus skaičiau tarsi gero veiksmo filmo scenarijų, jo istorija nedaug kam girdėta, o tikrai unikali. Taip ir gimė idėja.

- Kas Paliūno-Ryto prisiminimuose jus labiausiai sujaudino, sukrėtė?

- Vis dažniau girdime klausimą: ar ne per daug išaukštiname ir heroizuojame laisvės kovų vadus. Kai skaitai Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ar Lukšos-Daumanto prisiminimus, laiškus, jie persmelkti besąlygiško laisvės troškimo, nepamatuojamos meilės Lietuvai, vilties, kad pavyks. Juose daug Dievo ir ilgesio šeimai. Visiškai natūraliai skaitytojui pasakotojas (Vanagas, Kazimieraitis ar kt.) tampa herojumi. Nes šiandien tokio pasišventimo pavyzdžių reikia paieškoti. Paliūno atsiminimai - visiškai kitoks, pakankamai sausas, konkretus pasakojimas, kuriame mažai emocijų, ilgesio, bet labai daug kovos dvasios. Paprastas kaimo bernas, nuvargintas okupacijos ir nuolatinio teroro, išeina į mišką, nuolankiai vykdo vado įsakymus, su kiekviena kova bręsta kaip vyras ir kaip kovotojas. Neišėjęs jokių karo mokslų jis baigia „Miško universitetą“ ir tampa Prisikėlimo apygardos vadu. Tai uždega ir įkvepia.

- Instagramo profilyje rašėte: „Kuo daugiau skaitau, gilinuosi, tuo labiau suvokiu: mes galime bandyti, bet nesame pajėgūs realiai suprasti, kokį pragarą tie vyrai pergyveno dėl laisvės. Dėl Lietuvos.“ Ar filmus ir kuriate tam, kad bent pabandytume suvokti tuos idealistus ir istorijos dramatizmą?

- Kiekvienas filmas man - perskaityta, įsisąmoninta ir giliai išgyventa istorija, keičianti mane, kaip žmogų, drąsinanti keistis, nepasiduoti, kai reikia, pasiaukoti. Aš tikiuosi, kad tos istorijos, įdomiai ir įtaigiai papasakotos žmonėms, bus dar vienas argumentas labiau branginti ir mylėti mūsų Lietuvą.

- Ar uniformos, kurias šiame filme vilki aktoriai, įkūniję partizanus, yra atkurtos pagal to regiono ir to laikmečio autentiką? Kas jums padėjo išlaikyti istorinį autentiškumą?


- Pagrindinio vaidmens atlikėjas, Dalios Tamulevičiūtės premijos laureatas, aktorius ir režisierius Paulius Markevičius vilki pagal Paliūno nuotraukas kiek įmanoma tiksliai atkurtą uniformą. Bendradarbiaujame su rekonstruktorių klubu „Partizanas“, kuriam vadovauja Ramūnas Skvireckas. Aš nenustoju žavėtis, kaip jauni vyrai savo laiką ir pinigus investuoja ne į pramogas ar keliones po pasaulį, o į uniformas, originalų rekvizitą. Ramūnas savo rankomis prieš filmavimą ant kiekvienos uniformos siuvo antsiuvus. Jis renka rekvizitą ir turi įspūdingą kolekciją be jokios valstybės paramos ar pagalbos. Dalios Šivickienės dėka mums padėjo Kino studija, Žaislų muziejus ir dar gausybė partnerių. Taigi, atkurti ano laikmečio dvasią nėra lengvas, bet įmanomas uždavinys. Ypač, kai šalia tokia komanda.

Mes privalome neklaidinti žiūrovo, todėl svarbios visos detalės: tiek tai, ką kalba pašnekovai, tiek tai, kaip tai vizualiai atvaizduojama. Absoliučiai visų mano filmų scenarijus pirmiausia skaitė istorikai, o tik paskui prodiuseriai ir kritikai. Čia juk kaip koks „sugedęs telefonas“, jei istoriją pasakosim bet kaip, ateities kartoms neišliks autentiško vaizdo.

- Dokumentinį filmą apie partizanų vadą pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį (2017 m.) pavadinote „Nepaprasta auka“. Kuo ji nepaprasta?

- Šiuos žodžius ištarė Kazimieraičio brolis Valerijonas Vitkus, kalbėdamas apie brolio Juozo Vitkaus gyvenimą ir apsisprendimą išeiti lemtingai kovai už laisvę. Aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas neiškeliauja už Atlanto kartu su broliu, traukiasi į Kabelius, Kaune lieka penki vaikai ir be galo mylima žmona. Formaliai dirba buhalteriu girininkijoje, tačiau tai tik pasipriešinimo kovos organizavimo priedanga. Keturiasdešimt penktųjų vasarą įsikuria miške, netoli Rudnelės kaimo. Laiškuose likęs sunkiai apibūdinamas ilgesys. Tai tikrai nepaprasti pasirinkimai ir apsisprendimai.

- 2018 metais kurdama filmą apie legendinį partizaną A.Ramanauską-Vanagą sakėte, jog „norisi jį vadinti nenugalimu“. Ar tai, jog filme „Nenugalimas“ nėra užkadrinio teksto, pasakotojo, yra naujovė dokumentikos žanre?

- Tiesą sakant, nemanau. Turbūt rastume filmų, kur režisieriai ėjo panašiu keliu. Pasakotojas dažnai naudojamas tam, kad įgarsintų svarbias detales, kurių nepasakė pašnekovai, arba tam, kad sudėtų akcentus. „Nenugalimo“ atveju mes turėjome daugiau negu dešimt valandų interviu su pašnekovais ir man pavyko išklausti visų svarbių detalių. Tik rašydama scenarijų pajutau, kad pasakojimas plaukia ir nereikia kištis, nes viską, kas tikrai svarbu, ištaria pašnekovai.

- Kas sieja visus tris partizanų vadus, apie kuriuos sukūrėte filmus? Kas skiria juos?


- Akivaizdu, juos sieja ta pati misija ir kova už Lietuvos laisvę. Jie visi ėjo iki galo ir padėjo savo gyvybę ant Lietuvos laisvės aukuro. Jie visi buvo žmonės, unikalūs ir ypatingi. Kazimieraitis man asocijuojasi su pasipriešinimo kovų pradžia, Vanagas - su pabaiga. Tarsi alfa ir omega. Miško brolių viltis išsipildė devyniasdešimt pirmaisiais, prie parlamento. Kuomet Sausio 13-osios aukų krauju padėtas paskutinis taškas, tikėkimės ir budėkime, laisvos ir nepriklausomos Lietuvos byloje.

- Esama dviprasmiško požiūrio į Lietuvos partizanus, kovojusius su sovietais. Kaip reaguojate (arba ne), kai juos vadina banditais?


- Žmonės dažnai painioja vadinamuosius „banditus“ ir partizanus. Kare kaip kare, visada yra dvi medalio pusės. Vieni eina, kovoja, aukojasi, kiti gi bando pasipelnyti. Tą mačiau savo akimis Maidane, Ukrainoje, kur kelios dienos po kruvinų išpuolių, pirmieji pasaulyje išsiuntėme lietuvių medikų misiją. Kol vieni Kijevo širdyje budi už laisvę, kiti plėšia paliktus tuščius namus, vienišas moteris. Bet juk plėšikų negali vadinti kovotojais už laisvę. Taip ir „banditų“ negali vadinti partizanais. Jie naudojosi situacija, ėjo, prievartavo turtą ir sąžinę, žudė, sudaužė daugybę gyvenimų.

- Pastaruoju metu sukuriama nemažai dokumentinių filmų apie kovotojus už laisvę. Kodėl nepavyksta sukurti meninio filmo ta tema, nes visi sukurtieji vienaip ar kitaip sulaukė kritikos?

- Man rodos, kol nebus geros dokumentikos, tol sunku tikėtis gero meninio filmo. Dar vienas dalykas - labai gyva ta netolima istorija, yra žmonių, kurie savo akimis tą matė ir gali palyginti, yra ir suformuotų stereotipų, todėl scenaristai ir režisieriai sulaukia pakankamai kritikos.

Kitas dalykas, kalbėdami apie laisvės kovotojus, nesusimąstome, kaip šiandien jaučiasi tie žmonės, kurių šeimose tėvai ar seneliai buvo okupantų pusėje. Jiems sunku atrasti autentišką asmeninį santykį su istorija, nes instinktas sako: turiu ginti šeimą. Tada prasideda manipuliavimas netikrais faktais.

- Ar galiu sakyti, jog dokumentinius filmus kuriate laisvalaikiu, nes dirbate visiškai kitoje srityje?

- Taip. Visada yra pasirinkimas, ką veikti savaitgaliu ar po darbo. Aš keliauju, skaitau, susipažįstu su žmonėmis, juos nufilmuojame. O kasdienybėje konsultuoju strateginės komunikacijos ir rinkodaros klausimais. Šiomis dienomis tenka daug skaityti apie informacines technologijas, debesijos paslaugas, valdomas IT paslaugas, nes vienas iš mano klientų yra viena, visai nemaža IT paslaugų bendrovė. Tie kontrastai reikalauja jėgų, bet jie mane augina kaip žmogų.

- Filmo „Partizanas“ premjerai pagaminote ir patriotinį simbolį - antsiuvą „Atiduok Tėvynei ką privalai“. Kaip ir kodėl kilo ši idėja? Ką šis antsiuvas reiškia?


- Šis antsiuvas simboliškai sujungia 1918-ųjų ir 1949 metų vasario 16-ąją. Jis įprasmina tą Juozo Paliūno-Ryto prisiminimų dedikacijoje užrašytą ir kitų naudotą frazę tarsi rašytinį testamentą mūsų kartai „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Ir čia ne apie GPM (gyventojų pajamų mokestis - aut.past.). Mylėk šeimą, pilietiškai ugdyk vaikus, brangink draugus, padėk šalia esančiam, dalinkis, sąžiningai dirbk ir tobulėk savo srityje, vis išmok kažko naujo, grįžk į Lietuvą gyventi, jei tik galimybės leidžia, savo pavyzdžiu įkvėpk jaunus žmones. Tai bus didžiausia duoklė Tėvynei. Tada tikrai Lietuvai viskas bus gerai.

Filmo „Partizanas“ premjera - vasario 14 d. visuose Lietuvos kino teatruose.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s