Jau pirmadienį pradedamas naujas vasaros sezonas, kuriame pasirodys juokingų situacijų laidos „Juokas juokais“ premjera. Ją ves dainininkė Irūna Puzaraitė ir šokėjas, atsinaujinančio šokių projekto „Kviečiu šokti" dalyvis Dainius Dimša (24). Mergišiumi paprastai vadinamas vaikinas atvirai prisipažįsta neturintis merginos, nes kol kas ieško savo gyvenimo kelio.
- Kaip apibūdintum savo naujos laidos „Juokas juokais“ partnerę Irūną?
- Ji kaip Napoleonas – maža ir nori užkariauti pasaulį, tik ji nėra pikta, o atvirkščiai – labai linksma. Aš visada galvoju – kaip ji viską spėja?
- Spėsiu – norėtum ją suvilioti...
- Dar tik pradžia, duokite laiko. Velias žino, kaip čia bus, dar tik kartu pradedame dirbti.
- Šokai su gražiomis ir seksualiomis moterimis - Natalija Bunke, Erika Santos, Karolina Liukaityte. Ar bandei pamirksėti?
- Taip, jos visos – patraukios moterys, bet darbas yra darbas. Romantiški jausmai gali trukdyti.
- Su moterimis tau sekasi?
- Dėmesio netrūksta. Į moterį visų pirma žiūriu kaip į žmogų, man patinka su jomis kalbėtis. Tačiau tas nuoširdumas kenkia man pačiam – jos mano, kad esu mergišius, kad visas jas kalbinu.
- O kam kalbėtis, jei tai – vienos nakties nuotykis?
- O jei geras nuotykis, kodėl tos moters nepažinti labiau?
- Turi merginą?
- Kol pats savy neturiuramybės, nenoriu turėti žmogaus, kuris gyventų mano chaose. Man patinka turtingos moterys. Turiu omeny turtingos savo vidumi. Tada išryškėja ir išorinis grožis.
- Dabar daug keliauji.
- Ką tik grįžau iš Londono, prieš tai su draugais keliavau po Olandiją, Belgiją, Prancūziją. Dabar iki Naujųjų teks palūkėti be kelionių, nes ant nories – LNK šokių projektas „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ ir laida „Juokas juokais“. Labiausiai norėčiau pakeliauti po Indiją ir pažinti save iš naujo.
- Esi pasiklydęs savo gyvenime?
- Kaip ir visi meno žmonės. Daug dabar krizių, ypač, kai toks amžius, kai reikia pradėti gyventi pačiam, o prieš tai viskas buvo padėta ant lėkštutės. Baigiau kineziterapijos bakalaurą, reikia galvoti, ką veiksiu toliau. Noriu turėti savo verslą, kurti, strateguoti, vadovauti. Aš – liūtas, vadas (juokiasi). Kol kas padedu mamai ir tėčiui jų versluose, bet turiu ir pats šventinių saldumynų bizniuką, gaminam spalvotus vestuvinius grybukus, braškes ir kaštonus.
- Esi Lietuvos šokių čempionas, Europos ir pasaulio šokių čempionatų pusfinalininkas. Kodėl nebešoki profesionaliai?
- Išėjau iš šio sporto, nes labai daug jame užkulisių. Kaip ir dailiajame čiuožime, nėra objektyvumo.
- Gal nereikia taip rimtai. Juk laida, kurią vesi, vadinasi „Juokas juokais“. Kas tau juokingo yra nutikę?
- Nors tai buvo prieš keletą metų, niekaip negaliu pamiršti. Gal nežinot, bet Kaune, kai žmonės perka pagal skelbimus, visi susitinka degalinėje prie „Megos“. Aš kažkada labai užsimaniau ksenoninių lempų savo automobilių - tada buvo labai madinga ta mėlyna šviesa. Aš degalinėj sėdu į atvažiavusią mašiną, išpasakoju vairuotojui, kokių lempų man reikia, o jis sako – „Tai kad aš čia kompiuterius stumdau“. Aš paskambinu lempų pardavėjui, jis sako, kad jau privažiavo su „Audi“. Išlipu iš to automobiliu, sėduosi į „Audi“ ir pasakoju vairuotojui istoriją, kaip vos nenusipirkau kompiuterio. Tas išklauso pasakojimą ir sako: „Jis dėl kompiuterių? Tai aš pas jį“... Štai taip mes kauniečiai gyvename.
