Septintajame dešimtmetyje Los Andžele buvo surengta viena pirmųjų pasaulio diskotekų. Žodis „diskoteka“ graikų ir prancūzų kalbomis reiškia diskų saugyklą, taip pat džiazo gerbėjų susibūrimą. Kada atsirado pirmosios diskotekos Lietuvoje, kokia buvo jų reikšmė ir kaip diskotekų muzika suprantama dabar, „TV publika“ kalbėjosi su LRT muzikos laidų redaktoriumi, džiazo festivalių siela ir grupės „Senas kuinas“ būgnininku Aleksandru Jegorovu-Džyza.
- Ką žmonės supranta apie muziką? Jiems svarbiau graži išorė ir šou ar ieško prasmės ir kokybės?
- Kartą su Dovydu Bluvšteinu, dar priešistorinėje eroje, prieš 30 metų, kalbėjome: Dovydai, klausiu jo, nejaugi tiek kvailių yra muzikoje. Yra sako, 99 procentai. Tik procentas Lietuvoje neužsikabina už nekokybiškos muzikos. Taip. Kaimas žiūri „Liuks“, nori šou su „stašnašaitėmis“ ir „žvairaguliais“. Prisistatę antenų, satelitų, turi 8 karves ir 12 televizijos kanalų, bet vis tiek rusišką popsą klauso, nors tikri lietuviai. Kai nuvažiuoji į Šventąją, ten iš visų skylių liejasi net ne rusiškas, o tarybinis popsas, tai tada norisi užmušti tą savininką, bet gerai, kad tokios savybės neturiu. Jau geriau tegu tą pačią Džordaną Butkutę leidžia. Bet ne, baro savininkas sako, kad čia kitaip žmonės neitų.
Lietuvoje yra trys MMM: Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas ir Povilas Meškėla. Čia popsas, bet aukščiausios kokybės. O gal ir rokas, bet ne grynas, ne tų senų dinozaurų archeopteriksų rokas... Ta pati atlikėja Alina Orlova groja populiariąją muziką, nors sako, kad tai ne popsas, o jos kūrybos dainos. Iš tikrųjų ji jau turi vardą, skonį, stilių, atlikimo manierą. Ji man patinka, nors roko čia mažai. Kas mane nustebino, tai grupės „Skylė“ albumas „Broliai“. Unikumas. Ir ne dėl to, kad Andrius Kubilius kadaise jiems spaudė ranką, o iš tikrųjų geri. Čia yra visko, ko tik nori: stilistika, ritmika. Visa „Skylė“ su Aiste Smilgevičiūte užkabina.
- 1963 metais sausio 11 dieną Los Andžele duris atvėrė pirmoji pasaulyje diskoteka. O kada atsirado pirmosios diskotekos Lietuvoje?
- Pirmoji diskoteka Lietuvoje buvo atidaryta 1970 metais. Rimas Vizbaras organizavo geriausias diskotekas sostinėje. Jos vyko tuometinio VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto) IV rūmų salėje (gyvavo maždaug iki 1984-ųjų pabaigos). Buvo gerai, ten ir bitliukus leido. Dabar kiekvienais metais vyksta pasaulinis elektronikos kūrėjų susibūrimas Bremene. Prancūzijoje, Paryžiuje, yra „Buddha-Bar“ kavinė, kurioje, pavyzdžiui, grupės „The Doors“ dvasia atgimė visiškai kitu pavidalu. Viskas - elektronika, sumiksuota, bet su skoniu, neperlenkiant lazdos. Ne taip kaip dažnai diskotekose: daug hašo, marihuanos, sintetinių narkotikų, užpili alkoholio ant viršaus - ir gerai. Šviesos daug, esmės nėra. Tik šur šur šur, kur jūsų rankos, kur jūsų kojos? O kur jūsų kitos kūno vietos, atsiprašant? Tuo ir baigiasi visa diskoteka.
- Kokia yra šiuolaikinė elektronika ir kaip ji kuriama?
- Šiuolaikinė elektronika kilo iš tokių atlikėjų kaip Vangelis, Piteris Gabrielis, Enija (Enya), kurios Lietuvoje nei buvo, nei turėjo būti. Labai superinis duetas yra Dead Can Dance. Kai žmogus moka aštuonias kalbas ir gali aborigenų tarmę atkurti visokiais ūdais, mušamaisiais, - tai tiesiog unikumas. Puikūs žmonės, o pirmieji jų albumai tiesiog nuostabūs. Šiuolaikinė lietuviška elektronika turi savo mokyklą, pagrindą, nuo kurio gali kopijuoti ir tegul... Bet su laiku tegul mokosi dar...
- O Lietuva yra kokybiškos muzikos šalis ar labiau užkampis, provincija?
- Lietuva yra krepšinio ir džiazo šalis. Bet džiazas vis vien antras. Stebėti krepšinio rungtynių susirenka visa Lietuva, bet niekas nesupranta, kad džiazmenai perspjovė visą krepšį seniausiai. Dainius Pulauskas neišlenda iš užsienio ne dėl to, kad jį ten prastūmė, o todėl, kad nuostabiai aranžuoja, groja. Janas Maksimovičius, Vytautas Labutis, Liudas Mockūnas, Leonidas Šinkarenko, apie Vladimirą Tarasovą net nešneku... Čia yra pasaulinio masto žvaigždutės. Visi didieji Lietuvos miestai turi savo džiazo muzikos festivalius, bet vis tiek Lietuvoje su džiazu sunkiau negu su krepšiniu. Lietuvos rusų dramos teatre, kur dažnai rengiami džiazo muzikos koncertai, yra tik 700 vietų ir neretai kažkodėl apytuštis.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“
