Nors nebylusis ir nespalvotas kinas yra praeitis, šiuolaikiniai režisieriai vis dar naudoja šio kino motyvus ir netgi jį atgaivina. Tai įrodo festivalyje „Kino pavasaris“ viešėję režsieriai - lietuvių kilmės prancūzų režisierius Mišelis Hazanavičius, pelnęs „Oskarą“ už filmą „Artistas“, ir legendinis prancūzų režisierius Leosas Karaksas.
Duoklė nespalvotam kinui
Režisierius Leosas Karaksas (Leos Carax) savo paskutiniame postmoderniame filme „Šventieji Motorai“ (2012), kuriame vaidino režisieriaus pamėgtas aktorius Deni Lavanas (Denis Lavant), aktorės Eva Mendes ir Kaili Minoug (Kylie Minogue), naudoja nemažai nebyliojo kino intarpų. „Nebylusis kinas man yra svarbus, nes būdamas jaunas aš daug laiko praleidau jį žiūrėdamas. Taip pat man itin svarbi yra kino istorija“, - tvirtino režisierius L.Karaksas.
Režisierius L.Karaksas teigė, kad XIX amžiuje kino dar nebuvo, tai buvo judančios fotografijos, paveikslėliai. „Tai buvo panašu į kiną, bet dar ne tikrasis kinas, kokį esame pripratę matyti. O pirmuosiuose judančiuose paveikslėliuose buvo tai, kas svarbiausia, ką žmogui labiausiai patinka stebėti. Tai žmogaus kūnas ir judesys. Šiandien žmonėms patinka stebėti ginklus, mašinas ir sprogimus, bet labiausiai - žmogaus kūną. Bėgantis, verkiantis, besišypsantis. Žiūrovams patinka matyti žmogaus kūną labiau nei bet ką kita. Kūnas ir judesys - tai, kas buvo ir yra svarbiausia. Dėl šios priežasties aš panaudojau šiuos vaizdus savo filme“, - teigė režisierius.
Už nebylųjį kiną gavo „Oskarą“
„Kino pavasaryje“ viešėjęs lietuvių kilmės prancūzų režisierius Mišelis Hazanavičius (Michel Hazanavicius) už savo senovine maniera kurtą filmą „Artistas“ 2012 metais buvo nominuotas 6 „Oskarų“ statulėlėms ir pelnė tris. „Artistas“ pripažintas geriausiu filmu, M.Hazanavičius išrinktas geriausiu režisieriumi, o geriausiu aktoriumi tapo šiame filme vaidinęs Žanas Diužardenas (Jean Dujardin).
Nors M.Hazanavičius yra pristatomas kaip prancūzų kino kūrėjas, jo seneliai kilę iš Lietuvos. 1920 m. režisieriaus seneliai persikraustė į Prancūziją, ten varganai pragyveno visą likusį gyvenimą. M.Hazanavičius gimė 1967 m. gegužės 29 d. Paryžiuje. Čia jis ir pradėjo savo kaip režisieriaus karjerą. Iš pradžių dirbo televizijoje, reklamos srityje, vėliau ėmė režisuoti. Jis sukūrė filmus „Agentas 117: misija Kaire“ („OSS 117: Cairo, Nest of Spies“) ir šio filmo tęsinį - „Agentas 117: Rio neatsako“ („OSS 117: Lost in Rio“), primenančius garsiuosius filmus apie Džeimsą Bondą.
Naujas filmas liko nesuprastas
Festivalyje „Kino pavasaris“ M.Hazanavičius pristatė savo naujausią filmą - „Ieškojimai“ („The Search“, 2014). Filmas pasakoja apie Rusijos agresiją prieš Čečėniją. Filmas įtaigiai perteikia karo istoriją, nors pats režisierius niekada nesilankė Čečėnijoje. „Niekada nebuvau Čečėnijoje ir neturiu nieko bendro su Rusija. Aš skaičiau knygas, žiūrėjau dokumentinius filmus, rinkau istorijas ir norėjau apie tai papasakoti filme“, - teigė režisierius.
Po filmo „Artistas“ sėkmės M.Hazanavičius tikėjosi sulaukti pripažinimo, tačiau didelio susidomėjimo Prancūzijoje ir už jos ribų filmas nepelnė. „Aš sulaukiau ir gerų, ir blogų vertinimų. Vieni mano, kad tai puikus filmas, kiti - kad jis nieko vertas. Taip yra dėl keleto priežasčių. Pirmiausia mano praėjęs filmas buvo labai sėkmingas, tai tarsi privalu sakyti, kas šitas yra nepasisekęs. Dešiniųjų pažiūrų prancūzams Čečėnijos problema neegzistuoja. Jiems rūpi tik prancūzų problemos. Kiti viską vertina ciniškai. O postmodernistams mano pozicija nepriimtina, nes jie mano, kad per daug naivu sakyti, jog Rusija užpuolė Čečėniją, Rusija yra bloga, o Čečėnija gera. Jie mano, kad realybė yra daug sudėtingesnė, galbūt Rusija buvo teisi ir panašiai. Daugeliui mano išreikšta moralinė pozicija yra nepriimtina“, - pasakojo M.Hazanavičius.
Režisierius prisipažino, kad istoriją apie Čečėniją papasakoti jam buvo itin svarbu. „Norėjau papasakoti Čečėnijos istoriją, nes karo laimėtojai dažniausiai būna istorijos autoriai, o kai pralaimi, tu nerašai istorijos. Karo laimėtojai ją skelbia, o pralaimėjusieji neturi galimybės papasakoti savo tiesos. Aš norėjau papasakoti Čečėnijos istoriją. Norėjau parodyti tiesą apie tai, kas iš tiesų ten vyko“, - sakė „Oskaro“ laureatas Lietuvos publikai, kuri jo filmą sutiko šiltais plojimais.
Parengta pagal priedą „TV publika“