2019 metų balandžio 6-ąją sukako 130 metų, kai gimė Čarlis Čaplinas - nebyliojo kino simbolis, vienas sėkmingiausių XX a. kino aktorių ir režisierių, vienas geriausių komikų pasaulio kino istorijoje. „Jis garsiausias žmogus pasaulyje… jis užtemdo Žanos d‘Ark, Liudviko XIV ir Klemanso šlovę. Tik Kristus ir Napoleonas galėtų su juo varžytis pagal žinomumą“, - kadaise apie jį kalbėjo prancūzų režisierius Luji Deliukas (Louis Delluc). Č.Čaplinas - žmogus epocha, Č.Darvino, A.Einšteino, L.Tolstojaus kalibro asmenybė. Jei kinas, jauniausias ir masiškiausias iš visų menų, turėtų savo absoliutų genijų, kitos kandidatūros, išskyrus Č.Čaplino, įvardinti tiesiog neįmanoma.
Čarlis Čaplinas, skurdžią ir sunkią vaikystę praleidęs Viktorijos eros Londone, nugyveno laimingą gyvenimą, tapęs pirmosios amžiaus pusės pagrindine pasauline kino žvaigžde, ir mirė būdamas milijonierius. Sėkmingesnio kinematografinio įvaizdžio kaip Č.Čaplino Mažasis Valkata nesukurta iki šiol.
Sunki pradžia
Čarlis Spenseris Čaplinas (Charles Spencer Chaplin) gimė Londone 1889 m. balandžio 16 dieną. Didžiojo komiko tėvai buvo estrados artistai, atlikdavo muzikinius ir šokių numerius įvairiausiuose teatruose. Muzika ir scenos menas Čaplinų šeimos nariams visada buvo daugiau negu tiesiog būdas užsidirbti pinigų. Tėvai Čarliui ir jo broliui Sidniui stengėsi įskiepyti meilę kūrybai.
Pirmą kartą išeiti į sceną Čarliui teko vos penkerių. Kai jo motinai prasidėjo problemos dėl balso, jis kurį laiką pakeisdavo ją per pasirodymus. Jau per savo debiutą scenoje Čarlis tiek pakerėjo publiką, kad žiūrovai pradėjo mėtyti į sceną monetas ir banknotus. Tačiau netrukus jų šeimos gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Mama visiškai prarado balsą ir nebegalėjo koncertuoti. Tėvas jau anksčiau pradėjo smarkiai gerti ir vos 37-erių mirė. Hana Čaplin tokio sukrėtimo neatlaikė ir pateko į psichiatrijos ligoninę. Vaikai buvo priversti vogti maistą iš gatvės prekiautojų, prašyti „siuntinių vargšams“, lankytis nemokamoje valgykloje prie bažnyčios ir ieškotis uždarbio. Nuo 1898-ųjų žiemos Čarlis pradėjo koncertuoti drauge su šokių grupe „Aštuoni Lankašyro vaikinai“. Čarlis neretai atlikdavo trumpučius komiškus numerius, ir dėl to jį labai pamėgo žiūrovai. Be darbo šokių grupėje Čarliui teko padirbėti ir ligoninėje, ir spaustuvėje, ir pardavinėti laikraščius. 1903 m. 14-metis Č.Čaplinas pirmą kartą gavo nuolatinį vaidmenį pjesėje apie Šerloką Holmsą, po to keletą metų dirbo varjetė, o 1908 m. tapo Fredo Karno trupės aktoriumi.
Su šiuo kolektyvu artistas apvažinėjo visą Angliją, taip pat dažnai pasirodydavo JAV. Iš pradžių Čarlis visai negalvojo, kad susies likimą su kinu (tuo metu laikytu tiesiog balaganiška pramoga) - į JAV jis išvyko tikėdamasis sulaukti sėkmės scenoje. Amerikoje aktorių pastebėjo kompanijos „Keystone“ prodiuseriai, kurie labai greitai jam pasiūlė nuolatinį atlyginimą. Aktorius sutiko. Nuo šios akimirkos prasidėjo naujas Čarlio Čaplino gyvenimas.
Populiarumas
Iš pradžių karjera kine klostėsi ne itin sėkmingai, tačiau laikui bėgant filmai su Č.Čaplinu studijai pradėjo duoti stabilų pelną. Čarlis gana greitai išpopuliarėjo tarp amerikiečių, tačiau vėliau vis dėlto paliko šią kino studiją dėl kūrybinių nesutarimų su jos vadovybe. XX a. 2-ajame dešimtmetyje Čarlis pradėjo dirbti savarankiškai - buvo ir aktorius, ir režisierius, ir scenaristas. Vienu metu jis vis vaidindavo įžūloką lovelasą, tačiau laikui bėgant perėjo prie visai kitokio tipažo - sukūrė įvaizdį, kurį šiandien priimta vadinti „mažuoju Valkata“. Būtent šis personažas, kuris šiandien asocijuojasi su pačiu Čarliu Čaplinu, pelnė jam visuotinio numylėtinio šlovę. 1917 m. Č.Čaplinas už vieną savo filmą gavo milijono dolerių honorarą, o tais laikais tai buvo tiesiog neįsivaizduojama suma. Nedaugelis žino, bet Č.Čaplinas nuo 1915 m. iki gyvenimo pabaigos nė karto nenusifilmavo kieno nors kito filme. Jis visada atmesdavo panašius pasiūlymus, kurių, aišku, netrūko - kiekvienas save gerbiantis režisierius viską būtų atidavęs už galimybę padirbėti su didžiu aktoriumi, simbolizuojančiu kino meną. Bet tai buvo neįmanoma - visų projektų visiškos kontrolės principas Č.Čaplinui tapo svarbiausiu tą pačią dieną, kai jis pirmą kartą atsisėdo į režisieriaus kėdę. Visi Č.Čaplino filmai išeidavo tokie kokybiški vien todėl, kad jis viską ėmė į savo rankas: aktorių atranką, scenarijų, dekoracijas, dažnai valandų valandas sėdėdavo montažinėje. Mažai kas žino, bet ir muziką daugumai kino juostų jis parašė pats. Neturėdamas net muzikinio rašto pagrindų, Čarlis melodijas parinkdavo iš klausos.
Kalbant skaičių kalba, Č.Čaplinas - tai šešiasdešimt XX a. 2-ojo dešimtmečio trumpo metražo filmų ir keli pilno metražo filmai, jo sukurti per vėlesnius dešimtmečius. Bet kino istorijos požiūriu Č.Čaplino pervertinti tiesiog neįmanoma. Jo sąskaitoje - gausybė įvairiausių apdovanojimų, įskaitant du garbės „Oskarus“. 1975 m. karalienė Elžbieta II Č.Čapliną pakėlė į riterius.
Hitlerio priešas
Tačiau aktoriaus populiarumas turėjo ir išvirkščiąją pusę. Jis buvo įtarinėjamas simpatijomis komunistams, jo filmus būdavo draudžiama rodyti, o pats Č.Čaplinas negailestingai kritikuojamas. Č.Čaplinas šiltai atsiliepdavo apie SSRS ir nuoširdžiai agitavo atidaryti antrąjį frontą, kad būtų lengviau pribaigti fašistus. 6-ąjį dešimtmetį, makartizmo epochoje, Amerikos propaganda išvystė didžiulę komiko ir režisieriaus diskreditavimo kampaniją. Č.Čaplinas - britas, jis niekada nebuvo JAV pilietis. 1952 m. jis išvyko į Angliją, o atgal į JAV tiesiog nebuvo įleistas. Amžininkai pasakoja, kad Č.Čaplinas sakydavo nekenčiąs tos policinės valstybės, kad yra laimingas jos atsikratęs. „Mano gyvenimo tikslas, - sakė Čaplinas, - sukurti filmą be Amerikos ir įrodyti tiems niekšams, kad ir gyvenimas, ir kultūra gali vystytis ir klestėti be jų ir jų paramos, ko jie niekaip negali suvokti.“ Didelių nemalonumų aktorius sulaukė dėl filmo „Didysis diktatorius“, kandžios A.Hitlerio parodijos, nufilmuotos 1940 m., kai JAV dar formaliai palaikė taikius santykius su Vokietija. Č.Čaplinui nedavė ramybės faktas, kad jie su A.Hitleriu gimė vos ne tą pačią 1889 m. balandžio dieną. „Tik pamanykite, - sakydavo jis, - jis - beprotis, o aš - komikas. O juk galėjo būti atvirkščiai!“ O tiesioginis postūmis kurti filmą „Didysis diktatorius“ buvo L.Ryfenštal propagandinis filmas „Valios triumfas“, demonstruojantis nacių galybę. Filme pasakojama apie kirpėją žydą kuris yra neįtikėtinai panašuis į diktatorių A.Hitlerį. Filme jo valdymo metodai smerkiami ir išjuokiami taip negailestingai, kad pats fašistinės Vokietijos lyderis Č.Čapliną, filmo režisierių ir pagrindinių vaidmenų atlikėją, įrašė į savo asmeninių priešų sąrašą.
Savo paskutinį filmą „Grafienė iš Honkongo“ Č.Čaplinas nufilmavo 1967 m. Nepaisant to, kad pagrindinius vaidmenis atliko dvi superžvaigždės - Marlonas Brando ir Sofija Loren, filmas pasisekimo nesulaukė. Bet Č.Čaplinas dėl to nenusiminė: paskutinį gyvenimo dešimtmetį jis kūrė filmo „The Freak“ scenarijų, kuriame pagrindinį vaidmenį turėjo vaidinti jo dukra Viktorija. Paskutinius 10 gyvenimo metų Č.Čaplinas nebesifilmavo. Senatvėje jis įsikūrė Šveicarijos Vevė miestelyje, kuriame ir mirė 1977 m. gruodžio 25-ąją. Jam buvo 88 metai.