5 nuotr.
„Dryžuotasis reisas“
1961 metais „Lenfilmo“ kino studijoje sukurtas filmas iškart tapo kino rinkos lyderiu, pirmaisiais metais jį pažiūrėjo per 45 mln. žiūrovų. Ekscentriška komedija pasižymėjo viskuo, kas garantuoja publikos palankumą: puikūs aktoriai, laukiniai gyvūnai ir žavi tigrų dresuotoja Margarita Nazarova, taip pat tapusi publikos numylėtine. Kaip prisiminė vienas iš scenarijaus autorių V.Koneckis, siužeto pagrindu tapo reali istorija, kai į Murmansko cirką garlaiviu buvo gabenami trys lokiai. Laivo keleiviai ir įgula patyrė daug jaudinamų akimirkų, kai vienas iš plėšrūnų išsigavo iš narvo ir ėmė blaškytis po denį. Ši istorija buvo šiek tiek pakeista, ir filme vietoj lokių žiūrovai pamatė tigrus. Vienas iš „dryžuotųjų artistų“ buvo tigras Puršas, gana patyręs „aktorius“. „Dryžuotasis reisas“ buvo ketvirtasis filmas, kuriame jam teko filmuotis. Jis buvo dresuotojos numylėtinis, su juo ji kai kada pasirodydavo viešai, pavyzdžiui, 1963 m. ji net pasiėmė Puršą į Naujųjų metų šventę viešbutyje „Astorija“. Kaip prisiminė Margaritos artimieji, plėšrūnas tą vakarą buvo vaišinamas jautiena, kiaušiniene ir pienu. Nors tigras ir buvo labai švelnus, su juo pabendravus M.Nazarovai keletą kartų prisiėjo kreiptis į gydytojus, o sykį ji net patyrė sunkią galvos traumą - trūko smilkinio arterija. Puršas nugaišo 1964 m. nuo cukrinio diabeto. Margarita Nazarova labai sunkiai išgyveno augintinio netektį.
„Baltasis Bimas Juodoji ausis“
Jaudinama rašytojo Ivano Ivanovičiaus ir škotų seterio Bimo draugystės istorija pavergė milijonų žiūrovų širdis ne tik SSRS, bet ir užsienyje. Kino juosta, 1977 m. sukurta pagal G.Trojepolskio kūrinį, net buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausias filmas užsienio kalba. Filmuojama buvo Kalugoje. Ivaną Ivanovičių vaidino Viačeslavas Tichonovas, o Bimą suvaidino du anglų seteriai Stiopka ir Dendis. Filmavimo aikštelėje su gyvūnais dirbo patyręs kinologas Viktoras Somovas. Viename interviu jis prisipažino, kad darbas buvo įdomus, bet nelengvas. Daugeliui scenų šunis teko ilgai ruošti, o norint parodyti gyvūno jausmų nuoširdumą, scenas būtinai reikėjo nufilmuoti iš pirmo dublio. Pavyzdžiui, taip buvo su scena, kai rašytoją ištinka širdies priepuolis, o Bimas reiškia užuojautą sergančiam šeimininkui. V.Somovas pasakojo, kad V.Tichonovui iš pradžių prisiėjo užkariauti keturkojo aktoriaus pasitikėjimą: jis eidavo su šuniu pasivaikščioti, imdavo jį į medžioklę. „Paskui jie buvo trumpam išskirti ir Bimo į medžioklę nebesivesdavo - tam, kad susitikęs V.Tichonovą ekrane, šuo pademonstruotų visus savo jausmus. Scena buvo repetuojama be Bimo, ir kai viskas buvo paruošta, įleistas šuo. Kaip viskas atrodė, matėte ekrane“, - pasakojo jis. Reikia pasakyti, kad filmavimas pakirto Stiopos sveikatą. Visų numylėtinis po kelių mėnesių nugaišo dėl širdies nepakankamumo.
„Šuo Barbosas ir nepaprastas krosas“
Trumpo metražo komediją režisierius Leonidas Gaidajus 1961 metais sukūrė kino studijoje „Mosfilm“. Barboso, per kurį ir užverda visa košė, vaidmenį atliko šuo Brechas. Kartu su juo filmavimo aikštelėje dirbo jo šeimininkas - dresuotojas Igoris Breitšeris. Vėliau aktorius Jurijus Nikulinas prisiminė, kad jis labai rūpestingai elgėsi su savo augintiniu, valandų valandas repetuodavo ir visą laiką kūrė naujus dresūros būdus cirkui. „Brechas dirbo puikiai, bet kai kada apsunkindavo mums gyvenimą“, - pasakojo J.Nikulinas, prisimindamas, kaip dėl šuns prisiėjo keletą kartų kartoti sceną, kai keturkojis vejasi trejetą su „dinamitu“ dantyse. „Per repeticiją viskas vyko normaliai. Mes vienas po kito įbėgdavome į kadrą, nubėgdavome šimtą metrų keliu, ir čia būdavo išleidžiamas Brechas su „dinamitu“ dantyse. O filmuojant prasidėjo sunkumai. Nubėgome šimtą metrų ir staiga girdime komandą: „Stop! Atgal!“ Pasirodo, Brechas įbėgo į kadrą ir pametė „dinamitą“. Grįžtame. Užimame pradinę padėtį. Antrajame dublyje, kai jau beveik pribėgome iki posūkio, vėl komanda per megafoną: „Stokite! Atgal!“ Pasirodo, šuo nuskuodė į mišką...“ - prisiminė J.Nikulinas.
„Šen, Muchtarai!“
Didvyriško šuns, tapusio Muchtaro prototipu, istoriją rašytojas I.Meteris išgirdo 1959 m. Leningrado kriminalinės paieškos muziejuje: ten jis pamatė iškamšą šuns, kuris 10 metų tarnavo milicijoje. Per darbo su teisėsaugininkais metus šuo Sultanas dalyvavo 5000 operacijų ir padėjo sulaikyti tūkstantį nusikaltėlių. Sultano didvyriško gyvenimo istorija tapo apysakos „Muchtaras“ siužeto pagrindu. 1964 m. knyga buvo ekranizuota. Filmuojant dalyvavo keletas šunų. Du šunis - Uralą ir Baikalą - paskolino Vidaus reikalų ministerija, o trečią „Mosfilm“ filmavimo grupė įsigijo pagal skelbimą. Jaunas šuo pasirodė visiškai nevaldomo būdo, taigi jis buvo filmuojamas epizoduose, kuriuose reikėjo išryškinti gyvūno jaunatvišką išdykėliškumą.
„Šuns širdis“
1988 metų lapkričio 20-ąją per Centrinį televizijos kanalą buvo parodytas režisieriaus Vladimiro Bortko filmas pagal M.Bulgakovo to paties pavadinimo apysaką. Filmuojama buvo Leningrade. Į Šariko, kuriam pagal siužetą buvo lemta virsti Poligrafu Poligrafovičiumi, vaidmenį pretendavo 20 šunų. Galop buvo pasirinktas neveislinis šuo, vardu Karajus. Šis neišvaizdus šuo anksčiau tarnavo milicijoje ir dalyvavo sulaikant beveik 40 nusikaltėlių. Po filmavimosi pas V.Bortko Karajus buvo pakviestas filmuotis dar keturiose kino juostose.
Parengta pagal priedą „TV publika“
