Juosta „Ežerų dugne“ atskleidė Lietuvos ežerų paslaptis

Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ debiutavo režisierių Akvilės Anglickaitės ir Irmos Stanaitytės dokumentinis pilnametražis filmas „Ežerų dugne“. Tai pirmasis tokio masto darbas, kalbantis apie Lietuvos vandenų gelmes ir tai, kas juose glūdi.

Idėja sukurti dokumentinį filmą „Ežerų dugne“ kilo šio filmo prodiuseriui ir povandeninių kadrų operatoriui Andriui Daniulaičiui, kuris yra ir narų klubo „DiveLT“ vadovas. Pasak vienos iš filmo režisierių A.Anglickaitės, kiekvienas vasarą maudydamiesi ežere net nesusimąstome, kas darosi jo dugne: „Įsivaizduojame, kad ežerų dugne yra kokie nors maurai, smėlis, dumblas, o iš tiesų ten yra visiškai kitas, labai įdomus pasaulis. Filmu Lietuvos žmonėms norėjome parodyti atšiaurų Lietuvos ežerų grožį“.

Dokumentinio filmo „Ežerų dugne“ kūrimas truko daugiau negu metus, tačiau kadrai šiam filmui buvo filmuojami netgi ketverius metus. Filme vaizduojamos skirtingų Lietuvos ežerų - Versminio, Ilgio, Baltųjų Lakajų ir Asvejos - gelmės. Filmavimas buvo gana sudėtingas, mat operatoriams teko laukti palankių sąlygų filmavimui, prisitaikyti prie gamtos.

Režisierės I.Stanaitytės teigimu, Lietuvos ežerų dugnas yra itin įdomus ir margas. „Lietuvos ežeruose gyvena ne tik žuvys, bet ir nykstantys gyvūnėliai mizidės, skeltakojai vėžiagyviai. Šie gyvūnėliai gyvena tik ten, kur yra labai šalta ir tamsu. Jiems reikia pastovios temperatūros.  Anksčiau Lietuvos ežeruose jų būta kur kas daugiau, o dabar, klimatui šiltėjant, tiems padarėliams sąlygos keičiasi, ateityje yra tikimybė, kad jie visiškai išnyks. Manoma, kad tai yra vieni seniausių vandens gyventojų, kilusių dar iš dinozaurų laikų“.

Kino teatruose vis labiau įsigalint pramoginio turinio filmams, dokumentika tarsi lieka nuošalyje. Režisierės A.Anglickaitės manymu, dokumentika visada bus aktuali, nes kartais realybė yra daug įdomesnė negu kažkieno sugalvota fantazija: „Mūsų filmas nėra sunkus, nėra iš tų, kuriuos reikėtų labai susikaupus žiūrėti ir rasti paslėptų žinių. Tai filmas, skirtas patyrimui. Eilinis žmogus ne visada galės panerti į 40 ar 50 metrų gylį ir pasižiūrėti, kas ten darosi. Manau, aplinkos pažinimas yra labai svarbus“.

Dokumentinis filmas „Ežerų dugne“ sulaukė teigiamų vertinimų ir iš mokslininkų. „Povandeniniai narai, filmuodami vaizdus, bendradarbiavo su mokslininkais. „Habilituotas fizinių mokslų daktaras profesorius Kęstutis Kilkus, pamatęs filmo vaizdus, pasakė, kad reikėtų perrašyti vieną kitą disertaciją apie ežerų kilmę. Mūsų nufilmuoti vaizdai paneigė kai kurias mokslines teorijas, pagal kurias buvo mokomasi“, - pasakoja režisierė A.Anglickaitė.

Abi filmo „Ežerų dugne“ režisierės yra kilusios iš Klaipėdos, todėl joms vanduo, jūra yra labai artima tema. „Aš esu iš Klaipėdos. Visada laisvu metu važiuodavau prie jūros, o ežerai prieš pradedant kurti filmą man buvo paslaptis. Dabar, kai tiek daug apie juos sužinojau, labiau pamilau ežerus“, - pasakoja A.Anglickaitė.

I.Stanaitytės teigimu, žmogaus ryšys su geografiniu regionu yra tiesioginis. „Žmonės, kurie gyvena aktyviose seisminėse zonose, kitaip mąsto, kitaip vaikšto. Jie jaučia laikinumą, nes ten bet kada ugnikalnis gali išsiveržti ir reikės palikti namus. Manau, kad aplinka, kuri mus supa, veikia mūsų gyvenimo būdą, pasaulėjautą, tačiau mes dažnai apie ją mažai ką žinome“, - teigia režisierė.