J.Budraitis: žmonės dabar įsitempę

- Ar jūs peržiūrite fotografijas, vėl atrandate tuos vaizdus, prisimenate akimirkas?

- Žinoma, kartais peržiūriu, bet nėra taip, kad labai sekčiau, kaip ten tos nuotraukos juda. Ar jos tobulėja, ar ne. Tokio siekio nėra. Yra tik noras stabdyti akimirką. Keisčiausia, kad aš dirbdamas kine niekada nenorėjau fiksuoti judančio vaizdo su filmavimo kamera. Man įdomiausia buvo tas statiškas kadras, kuris sustabdo akimirką ir ji nepasikartos. Kino pasaulio užkulisius aš visą laiką amžinau. Pasaulį aš fiksavau kaip ėjikas, einantis per jį. Ėjau nesustodamas metai iš metų ir visą laiką registruodavau veidus į juostą tik dėl to vienintelio noro, kad kada nors senatvėje galbūt žvilgtelėčiau į tas pažįstamas akis, į tuos mielus veidus, į tuos draugiškus žmones, kurie man buvo artimi, kurie man patiko. O susikaupė tų veidų labai daug. Dėl kitų žmonių dėmesio mano veidams viskas išlindo į paviršių ir buvo atidaryta viena kita mano fotografijų paroda, taip pat išleidau knygą „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“, kurioje yra įdėtas albumėlis būtent kino vaizdų.

- Ar reikia ypatingo fotoaparato, kad būtų galima kurti?

- Fotoaparatas yra kaip žaisliukas. Panešioji, pasidžiaugi juo, paskui užsimanai kito, bet registruojant vaizdus absoliučiai neturi reikšmės, ar su „muiline“ fotografuoji, ar telefonu, ar juostine kamera. Gal net juostinė kamera daugiau organizuoja, daugiau yra savitvardos ir apmąstymo, nes tu registruoji tik tada, kai matai, kad tikrai yra kadras, kurį verta užfiksuoti. O skaitmeninę kamerą spaudi keturis penkis kartus ir negalvoji. Naudodamas juostą padarytum vieną du. Fotografuojant skaitmenine kamera išeina toks susmulkėjimas, fotografijos nuvertėjimas...

- O jūs dabar juostiniu aparatu fotografuojate, skaitmeniniu, o gal telefonu?

- Priklauso nuo nuotaikos, kaip išsimiegu. Kartais man norisi su juosta pažaisti, kartais užtenka telefono. Bet aš turiu vieną fotoaparatą, kuris leidžia fiksuoti tas nuotaikas, kurios man prie širdies.

- Juostas pats ryškinate, turite laboratoriją?

- Tos juostinės, analoginės fotografijos žavesys ir yra tas, kad pats nufotografuoji, pats išsiryškini ir pats atsispaudi, kokio nori dydžio, bet šiais laikais iš kur tie didintuvai, iš kur tie chemikalai? Anksčiau laboratoriją turėjau, dabar neturiu, tad nešu į laboratoriją. O ten lygiai tas pats, kaip ir skaitmeninį nuneštum, tau perrašo į diskelį ar atspaudžia nuotrauką, ir viskas. Nebėra to meditavimo, magijos, skonėjimosi atvaizdo išgavimu, iškėlimu iš tos šlapios vonelės nuo atspausto negatyvo...

- Yra kadrų, kurie jums brangiausi, mieliausi?

- Yra viena kita nuotrauka, prie kurios norisi sugrįžti, kuri patinka, bet vis tiek veržiesi dar ką nors naujo fiksuoti, vis negana, vis norisi save pakutenti vienu ar kitu vaizdu, vienu ar kitu žmogaus veidu. Tik dabar žmones fotografuoti sunkiau, nes jie įsitempę. Jų portretai pasklinda socialiniuose tinkluose, o dėl to ne visi patenkinti.

- Žmonės visur įsitempę?

- Gal ne visur. Neseniai buvau Italijoje, išvežiau spektaklį „Paskutinė Krepo juosta“, tai ten žmonės net prašosi nufotografuojami. Sako: mane nufotografuok, perduok visam pasauliui linkėjimus. Tie žmonės turi labai daug saulės, šilumos, todėl suauga visai kitokie vaisiai. Draugiškesni, linksmesni ir skanesni, nes prinokę saulėje. Jie atsigėrę skanaus pietietiško vyno iš tikrų, gerų vynuogių. Jie bendrauja visai kitaip. Jie yra dėmesingesni vienas kitam. Labiau džiaugiasi vienas kitu. Jie neturi to tarpo tarp senų ir jaunų žmonių. Jaunimas labai pagarbiai žiūri į vyresniuosius, nes tai yra patirtis, jų mokytojai.

- O Lietuvoje žmonės šalti, nebendrauja, atstumai tarp žmonių didesni?

- Ne visi tokie, bet iš tiesų tai jaučiama. Tas tarpas didėja, ypač tarp kartų. Nežinau, gal dėl to, kad taip staigiai keitėsi ekonominės formacijos, jaunimas blykstelėjo į priekį, pradėjo veržtis, vyresnieji nespėjo, truputėlį nesusigaudė, atsiliko, ir tas tarpas liko labai ryškus. Ir televizija išaugino tą tarpą. Mes, vyresnieji, labai jaučiame atstūmimą. Bet aš nesipiktinu, džiaugiuosi, kad, pavyzdžiui, Vyriausybė dabar jauna. Man patinka, kad jaunimas veržiasi, siekia tikslų, bet turėtume būti tolerantiškesni savo draugams ir savo žmonėms, tėvams, vyresnei kartai, iš anų laikų atėjusiai, nekaltai egzistavusiai tenai, likimo nublokštai į svetimas rankas ir ten turėjusiai gyventi, išlaikyti lietuviškumą. Norėtųsi, kad tas bendravimas būtų ryškesnis, būtume artimesni vieni kitiems. Kad tas tarpas tarp kartų išsilygintų.

Italijoje kavinėje sėdi ir jaunas, ir senas, jie tarpusavyje kalba. Pliauškia, tauškia seniukas su jaunu. Geria kavą. Juos aptarnauja pagyvenę padavėjai. Visiškai niekas nesivaržo. O pabandykite pas mus kokioje nors kavinėje ar restorane pastatyti mano amžiaus padavėją, tai iš koto visi išvirstų.

- O kaip televizija didina tarpą tarp kartų?

- Dažniausiai televizijoje vien tik jaunimas. Žiūrėkite, visi laidų vedėjai jauni, o, jeigu žmogui 50 metų, jau kai kurie nenori priimti, nes per senas. Bet jeigu tai geras specialistas, tai koks skirtumas, koks jo amžius? Aš mielai atsidurčiau jaunų žmonių kompanijoje. Ir kartais aš filmuojuosi specialiai pas jaunus režisierius, kurie tik debiutuoja, nes man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis.

Parengta pagal priedą „TV publika“