1 nuotr.

Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius. Stasio Žumbio nuotr.

- Neseniai sostinės „Cozy by Siemens“ arenoje surengę įspūdingą pasirodymą „Broliai“, skelbėte, jog lėšos bus skirtos pastatyti paminklą Lietuvos partizanams. Kaip sekasi įgyvendinti šią idėją? - „Laisvalaikis“ paklausė Aistės Smilgevičiūtės.

- Dalį lėšų, gautų už šį koncertą, skirsime paminklui. Dalį jau esame paskyrę iš ankstesnio pasirodymo, taip pat yra žmonių, kurie paaukos ir asmenines lėšas. Reikia surinkti per 2000 eurų, didžiąją dalį jau turime. Skulptorius Robertas Ožalinskas jau dirba prie paminklo projekto, kitąmet jis turėtų būti pastatytas.

- Paminklas skirtas visiems partizanams ar kam nors konkrečiai?

- 1946 metų balandžio 27 dieną Bižų kaime Varėnos rajone buvo surengta Marcinkonių bataliono partizanų pagerbimo ceremonija, į kurią susirinko Dainavos apygardos partizanai. Jie buvo užpulti. Per susišaudymą žuvo Bronius Kuklys-Gaidys bei mirtinai sužeistas Merkio rinktinės Varėnos bataliono kovotojas Jonas Gramba-Liūtas. Jiems Bižuose ir statomas paminklas. Patį mūšį aprašo Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose „Daugel krito sūnų“. Jis pats sueigoje taip pat dalyvavo.

- Tai būtų ne pirmas „Skylės“ iniciatyva atsiradęs paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę. Partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žūties vietoje Žaliamiškyje 2011 m. pastatytas paminklinis akmuo. Kodėl išskyrėte būtent Baliukevičių-Dzūką?

- Kuriant albumą „Broliai“, ypatingu įkvėpimo šaltiniu mums tapo L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Rokas Radzevičius, pagrindinis albumo autorius, su Algiu Kašėta nuvyko į Žaliamiškį apžiūrėti Dzūko ir kitų buvusių Dainavos apygardos partizanų žūties vietos, tačiau jos rasti tada nebepavyko. Teko į pagalbą kviestis partizaną Joną Gaidį, kuris nuvedė prie žeminės. Nes anksčiau ten pastatytas medinis kryžius jau buvo sunykęs ir nugriuvęs. Tad kilo mintis šioje vietoje pastatyti ilgaamžišką paminklinį akmenį su iškalta metaline saulute, ir pažymėti taką iki jo, kad ši vieta būtų lengvai surandama norintiems.

- Kai kas pasakytų, jog jūsų vyras Rokas Radzevičius, jūs ir grupė „Skylė“ jau seniai pastatė paminklą partizanams - muzikinį paminklą „Broliai“. Kaip manote, kodėl ir po devynerių metų su programa „Broliai“ surenkate pilnas sales? Kas iki ašarų taip giliai užkabina žiūrovus?

- Gal pats skaudus mūsų istorijos tarpsnis, apie kurį kalbame. Sujaudina ir nuoširdus, žmogiškas santykis bei pasakojimo būdas.

- Esate savotiški partizaninio judėjimo, partizanų atminties ir pagerbimo ambasadoriai. Kam jums viso to reikia?

- Vienas iš mūsų kūrybos principų apskritai yra atrama į mūsų krašto istoriją, mitologiją, tautosaką. Prieš dešimtmetį, kai pradėjome kurti pasipriešinimo kovų tema, ji buvo įdomi nedideliam ratui žmonių. Džiugu, kad daugelio įvairių sričių žmonių - istorikų, režisierių, menininkų ir kitų - dėka ši tema išaugo, pradėta apie ją kalbėti šiuolaikinei kartai suprantamais būdais. Mes tarp jų esame tam tikra prasme kaip šiuolaikiniai dainiai, apdainuojantys ir pasakojantys savo amžininkams apie savo krašto ir tautos žygius.

- Sukurti projektą „Broliai“ jus su vyru, kaip esate sakiusi, paskatino noras paieškoti savo kartos santykio su partizaninio judėjimo tarpsniu. Ar tą santykį jau radote?

- Radome. Esminė pamoka mums - laisvė yra neginčijama vertybė, o kovoję ir žuvę už ją mums paliko stulbinantį nesusitaikymo su primestais dalykais pavyzdį. Jis vis dar mus įkvepia.

- „Brolius“ nuolat lydi simboliai. Kad ir paskutinysis koncertas, nuo kurio pradėjome pokalbį. Koncertavote spalio 25-ąją, kai Lietuva Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje atsisveikino su paskutiniu partizanu Antanu Kraujeliu-Siaubūnu, kuris kitą dieną buvo palaidotas Antakalnio kapinėse. Tai sutapimas ar parinkta data?

- Sutapimas. Prieš metus irgi rengėme didelį „Brolių“ koncertą spalio pradžioje ir apstulbome sužinoję, kad jis sutampa su Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo iškilmėmis. Tokių dalykų nesuplanuosi.

- Kitas jautrus faktas - R.Radzevičiaus sugalvotą kanklinę gitarą, kuri skambėjo minėtame koncerte, pagamino gitarų meistras, partizano A.Kraujelio sūnus Antanas Snukiškis kartu su kanklių meistru Alfredu Lučinsku. Kaip partizano sūnus atsirado jūsų grupės gyvenime?

- Tai vėlgi atsitiktinumas. Rokas turėjo idėją pasigaminti ypatingą instrumentą, ir ši mintis nuvedė jį pas meistrus. Sąsajų su partizanais čia nebuvo ieškota, bet vėlgi, taip įvyko. Mūsų grupėje groja ir kaip tik į ją per „Brolių“ projektą atėjo Gediminas Žilys, partizano būrio vado Antano Žilio-Žaibo ir Z.Striogaitės-Žilienės-Klajūnės anūkas.

- Tradicinis jūsų koncertų dalyvis - L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Ar tai, kad kaskart jį išnešate į sceną atlikdami „Brolius“, yra kažkoks ritualas? Ar dar vienas būdas pagerbti partizanus?

- Kaži ar tai ritualas. Tiesiog sąžininga pristatyti žmogų, iš kurio sėmeisi inspiracijų, susidėliojai partizaniško gyvenimo vaizdą, užčiuopei akcentus. Aš dar turiu ir kitą tikslą - parodydama šią knygą, paskatinti žmones ją perskaityti, apskritai skaityti su šia tema susijusias knygas.

- Pastaruoju metu atrasti legendinių partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago, Antano Kraujelio-Siaubūno, kitų garsių partizanų vadų palaikai, juos iškilmingai pagerbiame, palaidojame. Bet yra dalis visuomenės, kuri šiuos gyvybę už Lietuvos laisvę paaukojusius žmones tebevadina banditais. Kaip reaguojate?

- Liūdna, bet sovietmečiu sukurtas propagandinis mitas suformavo tokį vaizdinį, kuris tam tikroje visuomenės dalyje gajus iki šių dienų. Tikiuosi, kad atsirandant vis daugiau šiuolaikinių istorikų tyrinėjimų, juos viešinant, diskutuojant visuomenei, šis vaizdinys išsisklaidys.