G.Jaraminaitė-Ryškuvienė apie moters vaidmenį kine

Teatro bei kino aktorė Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė, sukūrusi daugybę įsimintinų moteriškų vaidmenų, pažymi, kad vyrams kine yra kur kas lengviau nei moterims. Patriarchalinės visuomenės sąmonėje dar giliai įsišaknijęs požiūris, kad dailiosios lyties atstovės nusipelnė mažiau dėmesio nei vyrai. Aktorę stebina, kad toks požiūris dar gajus netgi kai kurių šalių kino festivaliuose.

- Šiais metais moterų festivalio „Šeršėliafam“ programoje bus rodoma filmų, kuriuose vaidinote, retrospektyva. Kaip reagavote į tokį rengėjų sprendimą?

- Buvau labai pamaloninta. Tai graži iniciatyva. Šiais metais bus rodoma ir filmų su aktore Katerina Denev retrospektyva. Jos filmų sąrašą tikrai galima pavadinti retrospektyva. Žinoma, smagu, kad prisiminė ir vieną tokią lietuvių aktorę. (Šypsosi.)

- Per savo karjerą esate vaidinusi ne viename filme. Sukūrėte vaidmenų tiek lietuvių, tiek amerikiečių, kanadiečių, vokiečių, belgų kino kūrėjų juostose. Turite tokių filmų, kurie jums labiausiai įsiminė ir galbūt su malonumu pasižiūrėtumėte juos dar ne kartą?

- Galbūt kiekvienas buvo savotiškai įsimintinas. Jie yra kaip įvykis, žymintis tam tikrą etapą gyvenime. Kinas tik ekrane praeina per pusantros valandos. Tačiau į jį įdedama labai didelė tavo laiko dalis. Jei reikėtų išskirti, įdomiausias darbas buvo „Kolekcionierėje“. Tai - daugiausia iš manęs pareikalavęs vaidmuo. Užsienio režisierių filmuose lietuvių aktoriai dėl akcento negauna didelių vaidmenų. Tačiau vis tiek įdomu dalyvauti filmavimuose ir pasižiūrėti, kaip užsieniečių darbas skiriasi nuo mūsų. Turbūt daug kas mano, kad labai skiriasi, tačiau taip tikrai nėra. (Šypsosi.)

- Vaidmuo „Kolekcionierėje“ pelnė jums aibę nominacijų - Metų atradimo, geriausios aktorės. Tačiau šiame puikiai įvertintame lietuvių filme aktoriai vaidino už simbolinį atlygį. Ar neskaudina tai, kad Lietuvos kūrėjai net už pripažintus darbus nesulaukia deramo atlygio?

- Aš galiu kontrargumentuoti - pateikti vieną pavyzdį iš aktorės Hilari Svonk gyvenimo. Ji už pirmąjį „Oskarą“ pelniusį vaidmenį filme „Vaikinai neverkia“ gavo 3 tūkst. dolerių honorarą, už kurį netgi negalėjo susimokėti sveikatos draudimo. Tačiau net ir gavusi „Oskarą“ ji neturėjo daug darbo. Kartą aktorė pasakė, kad ji neturėjo nieko, išskyrus „Oskarą“ ant lentynos. Manau, kad tokių istorijų yra daugiau, ir neverta vadovautis tomis keliomis pavardėmis žmonių, gaunančių už vaidmenis milijonus.

- „Kino pavasario“ žiūrovai 2009 metais išrinko jus geriausia metų aktore. Turėjote progą paviešėti Kanų kino festivalyje, kuris, kaip supratau, padarė jums ne patį geriausią įspūdį?

- Galbūt iš mano ankstesnių teiginių susidarė toks įspūdis. Be abejonės, Kanų festivalis yra didžiausias metų kino įvykis. Visi kino kūrėjai stengiasi savo sukurtus filmus parodyti Kanuose. Bet kai pamačiau, kokios minios persekioja kino žvaigždes, mane pašiurpino beprotiškoji gerbėjų pusė. (Šypsosi.) Žinomi žmonės eina tuo kilimu kaip atlikdami prievolę. Jie padaryti stabais, atskridusiais iš Marso, o tai daugelį vargina. Tuo metu apgulamos parduotuvės, restoranai, gatvės. Bet visa kita yra nuostabu ir nepakartojama.

- Galbūt kuklioji mūsų „Sidabrinė gervė“ nėra tokia jau bloga, kaip ją bando kai kurie pateikti?

- Kiekviena šalis turi savo apdovanojimus. Bet lietuviai pasižymi begaliniu noru save menkinti ir netgi tuo mėgautis. Galbūt iš pavydo? Kartą įstrigo vienas komentaras: „Viskas šūdas. Nemačiau nė vieno filmo ir nežiūrėsiu.“ (Juokiasi.) Tiesiog nuostabus argumentas nežiūrėti lietuviško kino.

- Seniau ir teatro bendruomenė skeptiškai žiūrėdavo į kine besifilmuojančius aktorius...

- Toks keistas požiūris vyravo sovietiniais laikais. Neva didysis menas yra tik teatras, o visa kita - „chaltūra“. Tai man pasakiusiam vienam puikiam senosios kartos režisieriui atsakiau, jog čia jų karta „chaltūrindavo“, bet mūsų karta jau suprato, kad kinas nėra mažesnis menas už teatrą. Tai tiesiog skirtingos meno šakos.

- Jūs dėl filmavimo darbų juostoje „Vaikai iš Amerikos viešučio“ buvote netgi atleista nuo brandos egzaminų. Kaip mokytojai žiūrėjo į tokį akibrokštą?

- Neatsimenu jokios neigiamos reakcijos ar replikos. Juo labiau kad stengdavausi nepraleisti pamokų. Mokiausi Salomėjos Nėries mokykloje, intensyviai dalyvaudavau užklasinėje veikloje, vesdavau renginius, skaitydavau eilėraščius. Buvau aktyvistė, todėl mokytojų turbūt net ir nenustebino, kad dar pradėjau filmuotis ir kine.

- Ar sužvaigždėjimo sąvoka jums buvo svetima?

- Ačiū Dievui, tai mane aplenkė. Savo veiklos nesureikšminau nei aš, nei aplinkiniai.

- Kaip reaguodavote, kai būdavo pabrėžiami jūsų giminystės ryšiai su šviesaus atminimo dėde Vytautu Kernagiu?

- Aš to nepabrėždavau, ir man to niekas nepabrėždavo. Gyvenime sutikau daug protingų žmonių, kurie manęs nesiejo su gimine ir suprato, kad kiekvienas esame asmenybė, einanti savo keliu.

- Jūsų profesija yra aktorė-vertėja. Kodėl nutarėte įgyti antrąją specialybę?

- Baigusi Muzikos ir teatro akademiją supratau, kad gyvenime būtų neblogai dar ką nors mokėti. Po truputėlį pradėjau versti filmus televizijoje ir, tiesą pasakius, tai darau iki šiol. Vėliau prisidėjo ir knygų vertimas. Ši profesija su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis lydi mane visą gyvenimą.

- Tai kaip papildomas saviraiškos būdas ar kaip pajamų šaltinis?

- Be abejo, tai yra ir papildomas uždarbis. Bet vertėjavimą galima pavadinti ir saviraiškos būdu. Nes man tai patinka daryti. Jei tai būtų tik pajamų šaltinis, tikrai būčiau prasimaniusi kitokių darbų. Nes negaliu pasakyti, kad tai labai apsimoka.

Man dar mokykloje patiko užsienio kalbos. Netgi, pamenu, anglų kalbos mokytoja man siūlė studijuoti anglų kalbą, nors tuo metu to daryti visai nesiruošiau.

- Baikime tuo, nuo ko pradėjome - moters vaidmens kine. Sakoma, jog moterys netgi dirbdamos tą patį darbą turėtų kone mėnesį plušėti papildomai, kad gautų tokį patį atlyginimą kaip ir vyrai. Ar kine dailiosios lyties atstovėms taip pat reikia dvigubai daugiau stengtis?

- Vyrams tikrai sukuriama daugiau vaidmenų nei moterims. Tokia tendencija vyrauja visur. Peržvelgus Lietuvos kino istoriją vyrų vaidmenų tikrai daugiau nei moterų.

Taip yra galbūt todėl, kad mūsų šalyje dar gajus požiūris, jog jos nusipelnė mažiau dėmesio nei vyrai. Kartą su režisiere Kristina Buožyte buvome kino festivalyje Anapoje. Po filmo vykusiame aptarime vienas žurnalistas sovietinė kalba išrėžė: „Man labai kelia nerimą tai, kad atsiranda kinas, kurio herojė yra moteris.“

Mes su Kristina pradėjome prunkšti ir krizenti, nes į tokį absurdą negalima rimtai reaguoti. Pamatęs, kad mes juokiamės, jis pridūrė: „Ir man dar didesnį nerimą kelia tai, kaip jūs reaguojate į mano repliką. Vadinasi, aš esu visiškai teisus.“ Tokių reakcijų sulaukiama dabar. Per kino festivalius. Iš kino kritikų, žurnalistų. Patriarchalinės visuomenės sąmonėje dar giliai įsišaknijęs požiūris, kad moteris yra mažiau svarbi. Tačiau tai pamažu keičiasi.