Gediminas ŽILYS, folkloro ansamblio vadovas, grupės "Skylė" muzikantas
Nesu iš tų, televizorių boikotuojančių, - žiūriu žinias, politinių diskusijų laidas, retkarčiais kino filmą pasižiūriu... Tai - informaciniai dalykai. Dabar skelbiama, kad televizija yra skirta pramogai ir atsipalaidavimui, deja, nei pramogai, nei atsipalaidavimui dabartiniuose lietuviškuose kanaluose aš visiškai nieko sau nesurandu. Tokie projektai kaip šokių dešimtukas ar šoumenų diskusijos "svarbiausiais" gyvenimo klausimais į mano interesų lauką visai nepataiko - visa tai man pernelyg kvaila ir lėkšta, kad teiktų pramogą.
Televizijos žmonės šiais laikais save suvokia kaip verslininkus, tad stengiasi savąją produkciją orientuoti pagal tikslinio segmento skonį ir poreikius. Atrodo, kad šių dienų lietuviški kanalai visuotinai nusitaikė į tą patį segmentą. Nenorėdamas nieko įžeisti - to segmento pagal intelekto kriterijus neapibūdinsiu, tik pasakysiu, kad jo skonį visapusiškai nusako projektas "Radži ieško žmonos". Televizijų vadovai mano, kad šis segmentas Lietuvoje didžiausias, todėl visokeriopai pataikauja jo skoniui, nesistengdami žiūrovo ugdyti, tik jam įtikti. Nežinau, kiek galima tikėti reitingų objektyvumu, bet jeigu jie skelbia tiesą, su giliu liūdesiu turiu pripažinti, kad televizijų vadovai - teisūs.
Labiausiai šiuolaikinėse televizijose pasigendu atsakomybės žiūrovui. Televizijos jo ne tik, kaip minėjau, nesistengia ugdyti, bet ir nejaučia pareigos net būti žmogaus, valstybės pusėje - leidžia sau juos apgaudinėti, dezinformuoti, surežisuotus dalykus mėginti prakišti už tiesą... Žiūrėdamas diskusijų laidas "pagaunu" kalbančiuosius, kad jie atstovauja ne tai nuomonei, kuria kliaujasi gyvenime, o tai, kuri radikaliai oponuotų kito požiūrio atstovams. Naujienos ne viešinamos, o dirbtinai kuriamos. Vien dėl konflikto, dėl dramaturgijos, aštresnių emocijų, t.y. dėl aukštesnio reitingo. Taip visuomenėje atsiranda psichologinė būsena, verčianti netikėti niekuo, visur įžvelgti sukčiavimą, paslėptą klastą. Net gražios humaniškos iniciatyvos šiandien sulaukia pašaipios šypsenėlės. O tai nėra sveika. Tai jau nėra vien verslo reikalai.
Be išimties visos pasaulio televizijos tam tikra prasme manipuliuoja žiūrovu. Bet juk manipuliavimo tikslai - ne tie patys. Televizija gali nepastebimai sureikšminti vienus, nublankinti kitus kontekstus. Ji gali dirbti valstybei, politikai, švietimui, dvasiniam ugdymui... Nesakau, kad manipuliuoti žmonėmis politiniuose kontekstuose yra dora, bet kai vienintelis manipuliavimo tikslas - reitingai, tuomet jau visai apgailėtina. Kad šiandienė televizijų produkcija neturi jokios išliekamosios vertės - vieša paslaptis, tačiau žiūrint ją netgi apima jausmas, kad laidų kūrėjai apskritai stengiasi likti nepastebėti: žiūrovams pabarstysim blizgių beprasmių vaizdų, šliūkštelėsim emocijų, nė patys nesvarstydami, kam ir ką visu tuo norime pasakyti, juk svarbiausia bet kurios laidos dalis - reklama, visa kita - tik apsodai jai.
Na, laikantis tokio požiūrio kitokios kokybės juk nė negali tikėtis...
Jei pats būčiau televizijos kanalo vadovas - orientuočiausi gal ir ne į gausiausią, bet į kultūringesnį visuomenės segmentą. Kad aukštėlesnis jų skonis palengva formuotų bendrąjį visuomenės skonį. Klausčiau savęs ne ko nori žiūrovas, o ko reikia žiūrovui, ne kas yra populiaru, o kuo linkėčiau domėtis savo vaikams. Be abejonės, kurdamas laidas kliaučiausi ne vienadienėmis, o pamatinėmis, amžinosiomis vertybėmis. Atgaivinčiau edukacinę televizijos funkciją.
Manoji televizija taip pat neabejotinai būtų ir lietuvybės laidas. Puoselėčiau etnokultūrą. Etnosas juk pasireiškia ne vien per lietuvių liaudies dainą, svarbu - vertybės, pasaulėjauta, kontekstai, kurie juk gali pasireikšti ir per moderniausias kultūros raiškos formas.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
