Federikas Felinis gimė 1920 m. sausio 20 d. smulkaus prekybininko ir namų šeimininkės šeimoje, kurioje augo trys vaikai. Šeima gyveno Riminyje, nedideliame kurortiniame Italijos miestelyje. Berniukas dažnai sirgdavo, gydytojai įtarė širdies nepakankamumą. Mažajam Federikui patikdavo jausti visų dėmesį, tad jis gana greitai išmoko imituoti svaigulį ir alpimą. F.Felinis dažnai pasakodavo aplinkiniams, kad yra perskaitęs tris knygas, nors iš tiesų skaityti mėgo ir skaitė daug. Dar jis dažnai pasakodavo, kad blogai mokėsi, ir apie neegzistuojančias bausmes vienuolyno mokykloje. Šį polinkį į teatrališkumą jis išlaikė visą gyvenimą. Menininko gyslelė išryškėjo anksti: vaikystėje F.Felinis daug laiko praleido gamindamas kostiumus ir kaukes vaidinimams, rengdamas lėles. Tikru atradimu jam tapo į gastroles Riminyje atvykęs cirkas, ir vėliau F.Felinis pasakojo, kad būdamas 12-os pabėgo iš namų su keliaujančia trupe. Tiesa, pats prisipažindavo prisiminimuose nuolatos pagražindavęs vaikystės įvykius. Bet jaunąjį Federiką viliojo ir gatvė: keliaujančio cirko palapinės, dulkėti keliai ir Riminio krautuvėlės kaip dekoracijos persikels į jo geriausius filmus.

Savarankiškas būsimojo kino meistro gyvenimas prasidėjo Florencijoje, kur jis dirbo laikraščio karikatūristu. Paskui buvo Roma, toks pat darbas plius scenarijų rašymas, trumpos studijos teisės fakultete. Pastarosios, beje, vien tam, kad nebūtų pašauktas į B.Musolinio armiją. Vėliau tuo tikslu pravertė jau vaikystėje ištobulintas gebėjimas simuliuoti ligas. Romoje F.Felinis apsigyveno netoli stoties, kur jo kaimynai buvo kinai prekiautojai, vagys ir prostitutės. Vėliau ši patirtis režisieriui pravers vaizduojant įvairiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tarp profesijų, kurias F.Felinis išmėgino tuo laikotarpiu, buvo spaustuvės rinkėjo, draudimo agento, vitrinų apipavidalintojo darbai.

Gyvenimo patirtis - ekrane

Atsitiktinumas suvedė F.Felinį su režisieriumi Robertu Roseliniu (Roberto Rossellini), kuris pasiūlė F.Feliniui kartu rašyti scenarijų. F.Felinis su bendraautoriais sukūrė filmo „Roma - atviras miestas“ scenarijų. Filmas, pirmasis neorealizmo žanro kūrinys, pasirodė 1945 m. ir iškart sulaukė didžiulės sėkmės. 1947 m. F.Felinis pirmą kartą buvo nominuotas „Oskarui“. Po šio filmo F.Felinis galutinai pasuko į kiną. Jis pats filmavosi, taip pat vieną po kito rašė scenarijus, bendradarbiaudamas su daugeliu garsių režisierių. 1950 m. kartu su Albertu Latuada (Alberto Lattuada) jis sukūrė savo pirmąjį filmą „Varjetė šviesos“, kuris sulaukė puikių kritikų atsiliepimų, ir talentingasis italas vėl ėmėsi režisūros.

Per kelerius metus F.Felinis sukūrė keletą tikrų šedevrų. Filmai „Mamytės sūneliai“, „Kelias“, „Kabirijos naktys“ vos pasirodę tapo hitais, o vėliau virto pasaulio kino klasika. Šie trys filmai režisieriui pelnė du „Sidabrinius liūtus“, du „Oskarus“ bei Kanų kino festivalio prizą.

Pradėjęs kurti filmus, jis jau turėjo didžiulę scenaristo patirtį.

Ankstyvuosiuose F.Felinio darbuose iškart išryškėjo būsimieji būdingi jo kūrybos bruožai. Jo filmuose vyravo neorealizmo dvasia, tačiau personažai buvo ne tipiški, o individualūs ir groteskiški, ryškioms detalėms buvo skiriama daugiau dėmesio negu siužeto linijoms. Tada, nuo pirmųjų filmų, prasidėjo F.Felinio draugystė ir ilgametis bendradarbiavimas su garsiu italų kompozitoriumi Ninu Rota (Nino Rota). Jau baigiantis 6-ajam deš. F.Felinis įsitvirtino kino pasaulyje kaip žinomas ir populiarus režisierius.

Vėliau F.Felinis sukūrė dar daugybę puikių filmų. Tarp jo geriausių darbų - tokie filmai kaip „Saldus gyvenimas“, „Aštuoni su puse“, „Roma“, „Satyrikonas“, „Amarkordas“, „Džindžer ir Fredas“, „Felinio Kazanova“, „Interviu“. Už savo filmus didis italų kino meistras pelnė daugybę įvairiausių apdovanojimų, tarp jų - penkias „Oskaro“ statulėles, paskutiniąją - jau po mirties.

F.Felinio filmai gana tiksliai atspindi jo gyvenimo kelio etapus. „Kelias“ ir „Amarkordas“ - vaikystės Italijos provincijoje prisiminimai. Filmo „Kabirijos naktys“ veikėjai - tipažai, jo ištyrinėti gyvenant netoli Romos geležinkelio stoties. „Saldus gyvenimas“ ir „Aštuoni su puse“ - jo kūrybos suklestėjimo pikas ir liūdnas įrodymas, kad geriausi filmai - jau sukurti.

Mylimoji, draugė, mūza

F.Felinis visą gyvenimą nugyveno su viena moterimi - italų aktore Džuljeta Mazina (Giulietta Masina). Šių nuostabių žmonių meilė yra tarsi istorija iš kokio nors filmo. Jiedu susipažino, kai Federikas Romoje pradėjo rašyti tekstus radijo vaidinimams apie įsimylėjėlių Čiko ir Polinos gyvenimą. Polinos vaidmenį įgarsindavo jauna studentų teatro aktorė Dž.Mazina. Pažintis, abipusė simpatija, trumpa draugystė - ir susituokusi pora apsigyveno Džuljetos tetos namuose. Šeimyninis gyvenimas buvo sėkmingas visais atžvilgiais, išskyrus vieną - pora taip ir nesusilaukė vaikų. Ilgai lauktas sūnus gimė 1945 m., bet mirė neišgyvenęs nė mėnesio. Nuo tada savo vaikais jie laikė bendrai sukurtus filmus. F.Felinis ir Dž.Mazina buvo nepaprasta pora. Ji jam buvo neišsenkantis kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Mylima moteris, geriausia draugė, mūza - visa tai ji, neprilygstamoji Džuljeta. Be žmonos F.Felinis negalėdavo filmuoti, ir visai neturėjo reikšmės, vaidina ji filme ar ne. Jie, garsus režisierius ir neprilygstamo dramatinio talento aktorė, tarsi kūrė ir papildė vienas kitą.

Ekranuose pasirodžius filmui „Džuljeta ir dvasios“, F.Felinis buvo apkaltintas finansiniais pažeidimais, jam buvo skirta didelė piniginė bauda. Teismas nutarė, kad jis turi į valstybės kasą sumokėti 200 tūkst. dolerių. Nors nuosprendis buvo aiškiai neteisingas, Federikas pakluso ir kartu su žmona iš prabangių apartamentų, įsigytų po filmo „Kelias“, persikraustė į kuklų butą. Pats režisierius tvirtino, kad mėgsta „turėti pinigų, bet ne juos daryti“. F.Felinį, tikrą menininką, išties ne pernelyg domino kino finansinė pusė. Jų šeimos biudžetą tvarkė Džuljeta. Užmiesčio namui, apie kurį ji svajojo visą gyvenimą, jiems susitaupyti nepavyko. Pora gyveno Romos centre, o vasaras leisdavo jo gimtajame Riminyje. Dž.Mazina, kitaip nei dauguma garsių aktorių, neturėjo brangių papuošalų. Užtat sutuoktinių gyvenimas buvo kupinas emocijų, vėliau persikeldavusių į scenarijų ir ekraną. Jiedu kartu nugyveno 50 metų ir 1 dieną. Likus vos dviem savaitėms iki auksinių vestuvių režisierių ištiko insultas ir jis po 16 dienų, 1993 m. spalio 3-iąją mirė. Ištikima jo mūza iškeliavo jam iš paskos vos po 5 mėnesių, išreiškusi pageidavimą būti palaidota su vyro nuotrauka rankose. Kai Italija laidojo genialųjį režisierių, Romoje buvo sustabdytas eismas. Tūkstantinė minia aplodismentais lydėjo gedulingą kortežą Italijos keliais nuo Romos iki Felinių šeimos kapavietės Riminyje. Didysis režisierius buvo tikras savo tėvynės sūnus, F.Felinio filmai yra pagardinti emocijomis ir humoru kaip itališkas maistas - grietinėle ir prieskoniais. Italija pagerbė savo didįjį režisierių, Riminio centrinį parką ir tarptautinį oro uostą pavadindama Federiko Felinio vardu.

F.Felinis - vienintelis režisierius pasaulio kino istorijoje, penkis kartus pagerbtas „Oskaru“. Keturis „Oskarus“ gavo filmai „Kelias“, „Kabirijos naktys“, „Saldus gyvenimas“ ir „Amarkordas“. Penktasis buvo skirtas režisieriui už įnašą į kino meną.

Tapęs garsiu režisieriumi, F.Felinis nemetė piešimo. Jo karikatūros žavėjo draugus ir pažįstamus, o meistras nesuprasdavo, kodėl visi taip brangina restorano servetėles su jo piešiniais. Apgalvodamas naują filmą, F.Felinis imdavo piešti putlių kūno formų moteris. Dauguma jo piešinių - ne itin padorūs, bet juose yra juntama tikro meistro ranka.

Brangus F.Felinio hobis buvo automobiliai, tarp jų „Jaguar“, „Chevrolet“ ir „Alfa Romeo“. Viename interviu jis sakė, kad automanija buvo labai svarbi jo kūrybai - didžioji dalis jo filmų buvo sumanyti mašinoje. Tačiau po avarijos 6-o deš. pradžioje jis nustojo vairuoti ir pamėgo vaikštinėti.

Kai kurie F.Felinio scenarijai tapo savarankiškomis knygomis: „Amarkordas“, parašytas drauge su Toninu Gera (Tonino Guerra), „Orkestro repeticija“, „Ir laivas plaukia…“, „Baltasis šeichas“, „Interviu“. Meistras, tobulai įvaldęs režisūros meną, parašė knygų ir apie ją: „Daryti filmus“, „Felinis apie Felinį“, „Mano triukas - režisūra“.

Praėjus metams po Dž.Mazinos mirties buvo išleistas olandės Rozitos Stenbek (Rosita Steenbeek) skandalingas romanas „Meilės rūšys“. Jame ji aprašė prasimanytą meilės ryšio su F.Feliniu ir savo „saldaus gyvenimo“ Romoje istoriją. Pagrindinė knygos mintis buvo ta, kad F.Felinis ir Dž.Mazina nemylėjo vienas kito, jų sąjunga buvusi tik dviejų karjeristų sandoris. Romanas buvo greitai pamirštas, nes buvo dar daug gyvų dviejų Italijos dievaičių bendro gyvenimo liudininkų.

F.Felinis buvo tikras žodžio meistras. Jo knygos, straipsniai, scenarijai ir posakiai pasižymėjo stiliaus pojūčiu ir formuluočių tikslumu. F.Felinio citatos - svarbi jo kūrybinio palikimo dalis. Polinkis pagražinti buvo guvaus proto ir turtingos kūrybinės vaizduotės padarinys.

Didysis fantazuotojas F.Felinis niekada nemelavo pats sau, todėl jo mintys - vidinio „Aš“, nepertraukiamų kūrybinių paieškų ir didelės gyvenimo patirties atspindys:

Bet koks menas yra autobiografinis; perlas - tai austrės autobiografija.

Priversti žmones juoktis man visada atrodė labiausiai privilegijuotas iš visų pašaukimų, beveik kaip šventojo pašaukimas.

Režisierius - tai tikras Kolumbas. Jis nori atrasti Ameriką, o visa komanda nori namo.

Cenzūra - reklama valstybės sąskaita.

Nieko svarbaus pasaulyje nebuvo pasiekta be aistros.

Nėra pabaigos. Nėra pradžios. Yra tik gyvenimo geismas.