Ekranuose būtų daugiau pozityvių reportažų...

Visų pirma reikia galvoti apie žiūrovus - žmones, kuriems ir skirta televizija. Todėl pirmasis uždavinys būtų sumąstyti, kaip juos sudominti, ką gero jų labui galima padaryti. Į smulkmenas leistis nenorėčiau, bet galiu pasakyti tai, ką jaučiu dabar, būdamas žiūrovo pozicijoje. Visus labai erzina reklama, išleidžiama į eterį pačiose įdomiausiose reportažų, filmų vietose, nutraukianti net diskusijų laidų dalyvių pasisakymus. Tokia strategija sugadina labai daug ką. Įsivaizduokite: žiūrovai, sutelkę dėmesį, išgyvena kokios nors laidos ar mėgstamo filmo apogėjų ir tada transliaciją netikėtai nutraukia reklama! Jai pasibaigus prie televizorių grįžę žmonės net nelabai prisimena siužetą, kurį žiūrėjo, o jų išgyventos emocijos jau būna prigesusios. Mano manymu, reklaminiai siužetai turėtų būti rodomi iš anksto nustatytu laiku ir sudaryti atskirą reklaminę laidą, o ne pertraukinėti kitas laidas. Tada reklama nekeltų neigiamų emocijų, ją žiūrėtų tie, kam tai įdomu.

Turėdamas laiko mėgstu žiūrėti diskusijų laidas, žinias. Manau, kiekvienam rūpi žinoti, ar pasaulyje dar ramybė, taika, ar kur nors nedega šonai. Piktinuosi, kad mūsų politikai kartais elgiasi nepamatuotai, nepagalvoja, ar jų pasirinktas tonas nepaaštrins ir taip įtemptų santykių su kaimynais, nesusimąsto, kokių pasekmių jų tėkštas žodis gali turėti Lietuvai. Mes esame maži, o išrinktieji į valdžią nevengia kalbėti taip, kaip kalbėti dera tik pasaulio galingiausiems. Nereikia keliaklupsčiauti, bet nereikia elgtis ir taip pižoniškai, kaip elgėsi tas tigro Šerchano užnugaryje tūnojęs šakalas iš seno animacinio filmuko apie Mauglį. Mėgstu žiūrėti „National Geographic“, „Discovery“, laidas apie gamtą, atradimus. Stebėdamas šių televizijos kanalų laidas prisimeni, kad kitados pats mokykloje mokeisi, girdėjai apie įvairiausias valstybes, su kuriomis tų laidų metu supažindinama dar išsamiau ir įdomiau. Daugelyje tų valstybių teko lankytis ir dirbant trenerio darbą, bet susipažinti iš arčiau su jų kultūra, istorija pristigdavo laiko. Daug gražių vietų mes turime ir čia, Lietuvoje. Tik pradėjęs dirbti Utenoje pirmąkart apsilankiau Labanoro girioje - didžiuliame miške, kuriame net aukštas žmogus pasijunta kaip grybas. Ten gyvos dvasios negirdėti, o baravykų pridygę kaip parke! Yra daugybė vietų, kur yra į ką pažiūrėti, kur galima atgaivinti sielą, tad kodėl šių vietų nepristačius ir televizijos žiūrovams?

Televizijoje nederėtų kelti į viešumą įvairių nuvalkiotų žinių, kuriomis dalijasi gatvėse susitikusios bobutės. Nereikia į pirmą planą kelti epizodų, sukeliančių negatyvias emocijas. Televizija turėtų būti skirta žmonėms auklėti, todėl laidose reikėtų daugiau garsinti savo kraštą, savo istoriją. Trūksta įvairių pažintinių laidų. Juk yra gausybė tokių dalykų, kurių nepastebime, nors jie vyksta mūsų pašonėje. Neturėtume pasiduoti negatyvui, tarsi šaukiančiam: „O, tu pažiūrėk, kas jam atsitiko, tu turi pamatyti, kaip jam blogai!“ To blogio ir taip pilna gyvenime, o mūsų televizijos jį dar labiau išryškina. Žurnalistai neturėtų iki smulkmenų narstyti svetimų negandų, tokiu būdu tik dar labiau gilinamas nelaimę patyrusių žmonių skausmas. O informaciją apie nelaimes, kurių priežastis yra netoleruotinas žmogaus elgesys, galima pateikti taip, kad jos atliktų gerą misiją - prevenciškai perspėtų žiūrovus, prie ko gali privesti vairavimas išgėrus ar kitoks blogis.

Vienas žmogus diskutavo apie tai, kaip reikia suintriguoti krepšinio rungtynių žiūrovus, - net bilietų kainas sumažino, bet žiūrovų nepadaugėjo. Vadinasi, esmė ne čia. Žmonės į rungtynes ateina pažiūrėti ne rezultato, o vaizdų. Gal čia mes, treneriai, turėtume kiek kitaip dirbti, kad krepšinis žiūrovams suteiktų kuo daugiau efektingų akimirkų. Lygiai tas pats pasakytina ir apie televiziją. Tik ji turėtų stengtis žmones sudominti ne neigiamo turinio „sensacijomis“, o geras emocijas sukeliančiais reportažais, laidomis. Televizijos pateikiamas turinys iš dalies formuoja tai, kad didesnį visuomenės susidomėjimą šiandien sukelia ne kokia nors graži paroda, o kruvina egzekucija. Sporto reportažuose taip pat karaliauja negatyvas. Žurnalistai tarsi užmiršta trenerius, kai šiems sekasi. Tik pradės nesisekti - iškart pasipils reportažai: „Oi, ten jau braška to ir to kėdė!“ Kažkodėl visą žiniasklaidą labiau domina buvęs įžymus žmogus, kuris nusigėrė ir nuėjo klystkeliais, o sėkmės lydimu verslininku tapęs buvęs krepšininkas absoliučiai neįdomus.

Šiandien rėžia akį tai, kad prie kompiuterių palinkęs jaunimas nežino nei savo šalies istorijos, nei garsių Lietuvos žmonių, kitų dalykų, kuriais privalėtų didžiuotis. Šią spragą taip pat galėtų užpildyti televizija, jei ji dažniau skleistų gėrį, kultūrą, o ne akcentuotų blogį. Liūdna matant, kad vaikai stokoja kultūros, pagarbos, spjaudosi, keikiasi net prie suaugusių žmonių. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Mes nepakeisime tos kultūros per vieną dieną, bet žiūrėkime į ateitį. Gal maži vaikai, girdėdami, kad reikia elgtis kultūringai, ir patys vieni kitus sudraus? Juk viskas prasideda nuo mažų dienų. Tėvai per savo kasdienius rūpesčius vaikus palieka savarankiškam išsiauklėjimui. Toks savarankiškumas - tai gatvė, kompiuteris, viskas, kas dedasi aplink. O kur švelnus žodis, pagarba vyresniam? Tokie vaikai nežino nė vienos sentencijos, o juk sentencijose glūdi gyvenimo tiesa. Kodėl televizijos kanalai negalėtų bėgančiomis eilutėmis leisti sentencijų apie gyvenimą, meilę, grožį?

Parengta pagal priedą „TV publika“