1 nuotr.
Giedrė KILČIAUSKIENĖ, dainininkė, grupių „Pieno lazeriai“ ir „Empti“ vokalistė:
Televizorius vis dar stovi mūsų kambaryje įjungtas. Matyt, iš įpročio. Vis paburbu vyrui, kad gal jau laikas atsisakyti perteklinio informacijos srauto, bet, matyt, dar neatėjo tam laikas, o gal ne taip jau televizorius ir trukdo.
Džiugu, kad turime įdomių, kokybiškų, gerų laidų. Vien jau laida „Gustavo enciklopedija“ neprilygsta jokiam pasauliniam formatui. LRT rodo ne vieną autorinę laidą. O tai, kad komercinės televizijos transliuoja užsienio šalių laidų formatus, - valio! Tikrai yra puikių, ir ne visada reikia išradinėti dviratį. Lietuviai ir pagal užsienio šalių projektus sukuria įdomių laidų.
Žiūriu vokalinius šou, ir „X Faktorių“, ir „Lietuvos balsą“ stebėjau. Tai geri projektai. Reikia traukti dainuojančius žmones į viešumą. Labai džiaugiuosi, kad tokių yra daug. Žiūriu ir „Euroviziją“. Smagu, kai kolegos gerus dalykus kuria ir juos parodo.
Pokalbių laidas pamatau, kai junginėdama kanalus netyčia užklystu. Sąmoningai jų neseku ir nežiūriu. Pokalbių laidos man nelabai įdomios. Ten kviečiami vis tie patys dalyviai. Jie jau pabodę ir dažnai neturi ką papasakoti. Kartais pasižiūriu užsienio kanalus, kokį „Džeimio Oliverio šou“. Kai vyras žiūri laidą „Vienam gale kablys“, tada ir aš užmetu akį. Būtinai pasižiūriu žinias.
Manau, kad tarp televizijos ir auditorijos yra abipusis ryšys. Ir televizija formuoja žiūrovus, ir žiūrovai televiziją. Taip pat programas mes kiekvienas galime atsirinkti pagal savo pažiūras. O štai su vaikais - visai kitas klausimas. Mes, tėvai, turime jausti atsakomybę, ką leisti vaikams žiūrėti, ką ir kaip pakomentuoti. Svarbu nepalikti vaiko tvarkytis vieno su informacijos lavinomis.
Nemanau, kad televizorius yra gera auklėjamoji priemonė. Mane auklėjo mano tėvai, seneliai ir keli mokytojai. Žinau, kad mano dukra kada nors pasakys tą patį. Televizijos vaidmuo yra pramoginis ir informacinis. O žmonės, žiūrintys Algimanto Čekuolio laidas, ir taip yra išauklėti. Čia jau tikrai ne televizijos nuopelnas.
Vaikams reikalingas bendravimas su tėvais. Jei jau yra taip, kad įjungtas televizorius ir rodo „Farus“ ar vaikus, įmestus į šulinį, tėvai turi apie tai kalbėtis su savo atžalomis. O toliau jau kiekvienos šeimos reikalas, kokia jų pozicija tuo klausimu. Ir žiūrint laidas „24 valandos“ ar „TV pagalba“ vertėtų prisiminti, kad tai, kas kai kuriems žiūrovams yra pramoga, šou, kitiems yra realybė ir kasdienybė. Bet ar iš to reikėtų juoktis?
Televizija neskirta auklėti žiūrovams. Ji skirta pramogai. O muzikiniuose projektuose dalyvauja jau atrinkti žmonės, be abejo, pasirodo talentai, tačiau kitiems galbūt įdomiau žiūrėti, kaip vyksta pačios atrankos. O kartais į muzikinių projektų atrankas ateina ir visai nesusipratę žmonės su pernelyg didele saviverte, o realiai jie visiškai nemoka dainuoti ir yra neprotingi. Aš įsivaizduoju, kad galbūt yra tokių, kurie sėdi ant sofos ir jiems labai faina žiūrėti televizorių ir matyti jame kokį nors kvailį, o pačiam galvoti - oho, koks jis kvailys, o aš koks protingas. Tai pakelia menką žiūrovų savivertę.
Aš nežinau, kas yra ta publika, bet kai žmonės juokiasi iš neprotingų, asocialių žmonių, tai man labai dažnai asocijuojasi su senų laikų liliputų cirku. Publika nori matyti moterį su barzda, kad galėtų pažvengti, pagalvoti sau, koks čia nevykėlis, o aš koks fainas. Bet visa tai yra tik dėl menkos savivertės. Aš nemanau, kad visi žiūrovai yra tokie, bet tikrai tikiu, kad tokių yra.
Gerai, kad televizijoje yra ganėtinai platus pasirinkimas. Kiekvienas pagal savo poreikius pasirenka, ar žiūrėti cirką, ar Algimanto Čekuolio laidą. Žmogus laisvas rinktis, niekas tikrai jo nepasodina su pultu ir nepasako, ką jam žiūrėti.
Visgi televizijoje galėtų būti daugiau pozityvių laidų. Pozityvumas dar niekam nepakenkė. O kurti cirką nevertėtų. Žinoma, ne viskas yra blogai. Televizija šiek tiek vykdo savo misiją - informuoti, auklėti, šviesti, suteikti kokybiškų pramogų. Bet, be abejo, teatre, parodose ar realiuose koncertuose tos pramogos yra kur kas kokybiškesnės.
Parengta pagal priedą „TV publika"
