Žiūrovus užkrėsti pozityvia nuotaika, paskleisti teigiamą energiją ne tik televizijos studijoje, bet ir už jos ribų - nelengvas darbas. Panašu, kad aktorei Daivai Siurblytei (36) sėkmingai sekasi tai daryti. Ji Lietuvos televizijos (LTV) laidoje "Duokim garo" šį rudenį pakeitė motinystės atostogų išėjusią Loretą Sungailienę.
- Iki šio rudens televizijos žiūrovams nebuvote pažįstama. Kaip patekote į LTV laidą "Duokim garo"?
- Vyko atranka, paskambino laidos kūrybinė grupė, pasiūlė ateiti pabandyti. Niekam nieko nepasakiau ir nuėjau. Buvo skirtas pusvalandis. Pasikalbėjome, padainavau ir gavau pasiūlymą.
- Kaip reagavote į laidos kūrėjų pasiūlymą?
- Visas mano gyvenimas sudarytas iš etapų - kai baigiasi vienas, ateina naujas. Kiekvieną darbą keičia kita veikla, todėl ir šis pasiūlymas po darbo Kultūros ministerijoje buvo labai natūralus. Žinoma, kai gavau pasiūlymą, ėmiau galvoti, kaip reikės kalbėti, kad turėsiu domėtis lietuvių folkloru, išmokti patarles, kalendorines šventes, tradicijas. Man atsivėrė kitas pasaulis. Juk vesdamas tokią laidą turi labai daug visko žinoti, kad būtum tikras ir teisingas ne tik savo, bet ir žiūrovų atžvilgiu.
- Esate aktorė. Kaip jūsų gyvenimas siejasi su šia veikla?
- Neseniai baigiau filmuotis naujose "Giminių" serijose. Be to, filmuojuosi ir naujame LNK seriale "Pavogta laimė". Taip pat vaidinu teatre.
- Kaip jautėtės prieš pirmosios laidos tiesioginį eterį?
- Nerimavau, nes viskas buvo nauja. Tai ne teatro scena, ne filmas ir ne serialas. Žmonės, kurie mane pažįsta, matė, kad jaudinausi, kad buvau nenatūrali. Manęs nepažįstantys asmenys sakė, kad pasirodžiau gerai. Svarbiausia reikia nusiraminti ir spinduliuoti pozityvią nuotaiką. Juk ateini į kiekvieno lietuvio namus.
- Ar buvo kokių kuriozų?
- Kartą laida prasidėjo be įspėjimo. Kiekvieną kartą, kai jau stovime studijoje, mums pasako, kad iki eterio liko 30 sekundžių. O tą kartą stovėjome su Stanislovu, šnekučiavomės ir aš, pažvelgusi į priešais esantį televizorių, teištariau: "Stanislovai, žiūrėkite, mus jau rodo". O jis man: "Vaikeli, nusiramink, nusiramink". (Šypsosi). Taip ir nežinau, ar tai pasirodė eteryje, ar ne.
- Gal turite kokių prietarų ar papročių, ką prieš laidą daryti ar ko nedaryti?
- Pastebėjau tokį dalyką, kad penktadienį, eterio dieną, man labai svarbu sutikti tik gero linkinčius žmones, kad ateidamas pas žiūrovą būtum švarus ir geros nuotaikos.
- Koks buvo jūsų santykis su liaudies muzika ir lietuvišku folkloru iki šiol?
- Nors jokioje kapeloje nedainavau, dainų moku daug. Mano šeima ir visa giminė buvo daininga. Dabar ir į vyro giminę įvedžiau tradiciją dainuoti per šventes. Susidomėjau senovinėmis kalendorinėmis dienomis, kaip jos atsirado, kaip buvo švenčiamos. Net ir savo sūnui pasakau, ką kokia diena reiškia.
- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
- Labai patinka auginti įvairias gėles. Su šeima laukiame sniego ir žiemos, kad galėtume važiuoti slidinėti. Mėgstu keliauti. Su teatru apkeliavau labai daug pasaulio, pamačiau labai daug kultūrų, sutikau įvairių žmonių. Tačiau labiausiai džiaugiuosi, kai nuvažiuoju aplankyti Kretingos, miesto, kuriame užaugau. Nueinu į turgų, nusiperku sūrio, grietinės, gatvėje sutinku pažįstamus. Patinka skaityti knygas, tik gaila, kad joms lieka laiko tik tada, kai padarai visus savo darbus.
- Kaip per tas keliones visų šalių kontekste atrodo Lietuva?
- Labai liūdnos lietuvių akys. Nemokame pasakyti gero žodžio, užkrėsti vieni kitų šiluma ir pozityvumu. Mums svarbiausia yra problemos, o geros žinios - tik paskui. Gaila, kad nemokame džiaugtis savo pasiekimais. Lietuvis kuklinasi didžiuotis savo ar savo vaikų darbais. Esame labai užgožti, kažko bijome. Tačiau džiugina tai, kad Lietuva yra žinoma ne tik kaip gero krepšinio, bet ir aukštos kultūros šalis.
- Gyvenate Vilniuje, bet esate kilusi iš mažesnio miestelio. Ar labai skiriasi miesto ir kaimo lietuvis?
- Kaimo lietuvis yra nuoširdus, nesugadintas grynuolis, tikintis geresniu gyvenimu, dirbantis ir negailintis savęs. Kita vertus, manau, kad svarbiau yra ne kur, o kokioje šeimoje užaugai, kokius pradmenis tau įskiepijo tėvai.
- Kokias vertybes skiepijate savo sūnui?
- Vakar išgirdau tokią istoriją. Ateina žmogus pas Dievą ir klausia, kas yra rojus ir kas yra pragaras. Dievas sako, eime, aš tau parodysiu. Atidaro jie vienas duris, o ten stovi stalas, ant jo - didžiulis puodas kvepiančios sriubos, aplink sėdi žmonės. Visi labai nelaimingi, pykstasi, nes jiems prie rankų pritvirtinti dviejų metrų šaukštai. Jie alkani, kvapas eina, o jie niekaip negali pavalgyti. Eina Dievas su žmogumi prie kitų durų. Atidaro jas - ir ten toks pats stalas, ta pati kvepianti sriuba ir žmonės su ilgais šaukštais pritvirtintais prie rankų. Bet jie laimingi, šnekučiuojasi, šypsosi ir vienas kitą maitina. Tad tie žmonės, kurie galvoja tik apie save, nebus laimingi. Tokius principus ir skiepiju savo sūnui.
DOSJĖ
Vardas, pavardė - Daiva Siurblytė.
Gimimo data, vieta - 1974 m. spalio 17 d., Palanga.
Šeimos padėtis - ištekėjusi, augina dešimtmetį sūnų.
Veikla - aktorė, LTV laidos "Duokim garo" vedėja.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "TV publika"
