A.Kaušpėdas: televizijoje „nebalvonizuočiau“ žmonių...

Televizorius mano gyvenime daug reiškia. Man kažkada netgi teko dirbti televizijoje. Aš mačiau visą jos istoriją. Pas mus kaimynai rinkdavosi žiūrėti juodai baltą nediduką televizorių, nes mano tėvai buvo smalsūs ir pirmieji jį nusipirko. Atsimenu ir pirmąjį spalvotą televizorių - tokią didelę dėžę - kaip kažkokį nerealų gėrį...

Televizija visada migravo tarp trijų dalykų - informacijos, propagandos ir pramogos. Tarybiniais laikais informacijos buvo nedaug ir pramogų buvo mažai, bet buvo labai daug propagandos. Iš esmės televizija buvo nepaprastai geras propagandinis įrankis. Ne vien tik televizija, bet ir menas, menininkai - visi buvo naudojami sovietinei propagandai. Jeigu pasižiūrėsime į mūsų laikus, tai tos proporcijos labai pasikeitė. Dabar matome daug daugiau informacijos ir pramogos, ir mažiau propagandos.

Mūsų laikais atsirado ir visiškai naujas televizijos žanras - komercinė televizija - kuri yra tiesiog verslas. Ši televizija priklauso nuo reitingų, nuo laidų populiarumo, nuo reklamos ir orientuojasi į kuo platesnę sklaidą. Čia mes susiduriame su tam tikros rūšies demokratija. Tai yra daugumos diktatūra mažumai. Deja, darydama verslą televizija praranda savo misiją informuoti žmones. Pagrindiniu tikslu tampa pinigai. Žinoma, ideali televizija yra ta, kur ir yra visuomenės ir valstybės išlaikoma ir turi savo ideologiją, strategiją ir tam tikrą sąmoningumą, kuri ugdo žmones, padeda jiems tapti visaverčiais, mąstančiais, informuotais piliečiais. Dėl to televizija dabar nelygu televizijai. Su televizija reikia atsargiai. Negalima jos perdozuoti.

Televizijoje yra du dalykai, kurie mane labai glumina. Tai yra nesibaigiantis smurtas, filmai, kur kraujas liejasi laisvai, ir televizinis humoras. Pas mus pramoga - žiūrėti į žudymus, kaip žmonės vienas kitą galabija. Čia kaip Romos laikų malonumas... Aš šito nesuvokiu. Tai pamatęs aš perjungiu kanalą, nes manęs tai visiškai nedomina. Kitas dalykas, kuris man nepriimtinas, tai yra humoristiniai banalūs juokeliai, nevykęs, nesibaigiantis ironizavimas. Tokio prasto skonio humoro pilna visur ir tos banalios laidos prasmės neturi, tik palaiko labai neaukšto lygio žiūrovą...

Laidas ir šou, kur yra bandoma ko nors išmokti, pasistengti nugalėti save, ar tai būtų šokis, ar daina, ar protų mūšiai, aš labai vertinu. Tokiuose dalykuose yra vidinis išgyvenimas, darbas, tobulėjimas, kova, konkurencija. Man jie patinka, nes jie iš tiesų teisingi. Toks yra gyvenimas. Gyvenime reikia nesustojamai siekti geresnio savęs ir geresnio gyvenimo visiems.

Aš labai vertinu savo laiką ir išsirenku žiūrėti tai, kas man įdomu. Dažniausiai tai susirandu internete, „Youtube“ ar „Google“ internetiniuose šaltiniuose. Paskaitau informacinius straipsnius, pasižiūriu filmus, laidas. Pats sau darausi televiziją, sudarinėju programas, kai turiu laiko ar kai man iškyla vienas ar kitas klausimas. Atsitiktinis televizijos laidų žiūrėjimas man nesuprantamas. Tokiu būdu aš televizoriaus beveik nežiūriu.

O pasakyti, ko trūksta televizijoje, yra labai keblu. Vertinu Lietuvos televizijos darbą ir manau, kad Lietuvos televizija, nors turi savyje konservatyvumo, tačiau atlieka kelis svarbius darbus. Ji stengiasi palaikyti aukšto lygio informacinę tarnybą (galbūt jeigu finansai leistų, jie turėtų daugiau išorinių korespondentų ir turėtų dar interaktyvesnę žinių sklaidą). Ji į pokalbius telkia ekspertus, politikus, įvairių profesijų atstovus. Tokie aktualijų šou, kurie vyksta Lietuvos televizijoje, iš tikrųjų yra puikūs ir padeda žmonėms susiorientuoti ir susiformuoti savo nuomonę.

Mums reikia gerai informuotų piliečių. Nereikia kažkokių sovietinių laikų balvonų. Nereikia žmonių „balvonizuoti“. Mums reikia savarankiškų, atsakingų, mąstančių žmonių. Tokie žmonės ir yra mūsų valstybės pagrindas. Manau, kad Lietuvos televizija tokius formuoja, o komerciniai kanalai neturi tokios prabangos tą daryti.

Gerai, kad televizija keičiasi, bando būti labai interaktyvi. Tai ji daro todėl, kad ją nuolat bombarduoja internetas. Ji turi visą laiką būti aukštumoje, visą laiką ieškoti tam tikrų naujų temų, naujų receptų, laidų. Yra didelė įtampa, didelė konkurencija. Ir tarp televizijų yra nemaža konkurencija. Viskas nuolat matuojama reitingais. Tik tas reitingų sudarymo mechanizmas man neaiškus. Tie mistiniai tūkstantis ar keli tūkstančiai žmonių, kurie neaišku kur ir kada yra tiriami ir neaišku, kaip jie yra motyvuojami būti tiriami... Neaišku, kas čia sprendžia, kuri laida gera ir kuri bloga. Yra ir tokių paslapčių televizijoje. Kažkokie juodi vandenys, kuriuos irgi būtų galima šiek tiek paskaidrinti...

Aš manau, kad televizijos plačioms masėms sukurti neįmanoma. Apskritai pats žodis „masė“ atėjęs iš tų sovietinių laikų ir reiškia, kad žmonių nėra, yra masė. „Masinis“ reiškia, kad nėra individualių asmenybių, individualių kelių, bet yra vienas kelias, kuriuo visi turi žygiuoti. Kad televizija gali tokia būti, iš esmės yra neteisingas požiūris.

Aš manyčiau, kad kuo televizija individualesnė, kuo labiau taupo žiūrovo laiką, tuo ji yra efektyvesnė. Kiekvienas jaunas žmogus sėdi prie interneto ir kažką savo krapšto, renkasi savo programas. Žinoma, viskas priklauso nuo žmogaus, jo sąmoningumo, nuo to, kiek turiningų pramogų yra ieškoma. Kiekvienas žmogus pats sprendžia, ko jam reikia. Ar žaidimų ir paviršutiniškų filmų, ar atsakymų į specifinius klausimus, naujų žinių ir atradimų...

Parengta pagal priedą „TV publika“