„Virusas“ įkurdintas branduolinėje saugykloje

Simbolinė grėsmių samplaika

Gintauto Lukošaičio meninė akcija „Antimaterija" yra Šiuolaikinio meno festivalio „Virus'25" programos dalis. Skulptūros pristatymas praėjusio penktadienio vakarą surengtas siaurame rate ir virtualiai.

Pasukęs nuo Kairių Žadžiūnų link privažiuoji posūkį į betoninį kelią buvusios sovietinės raketinės bazės link. Už išlikusių vartų atsiveria vaiduokliškas vaizdas - krūmynuose stūkso apgriuvę pastatai, angarai. Angaro Nr.4 kiaurymėje juoduoja milžiniškas spygliuotas virusas - monumentas pandemijai.

„Menas, kaip ir žmonės bėga iš miesto ir prasmingai praplečia viruso sąvoką, - sako menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, festivalio rengėjos Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas. - Pandemija koreguoja festivalio renginius, uždarose patalpose nebegalime nieko daryti, tad prisitaikome."

Vietą „Virusui" rado pats autorius, važinėdamas Šiaulių apylinkėse ir ieškodamas, kaip pats sako, kur „pabėgioti".

„Radau atsitiktinai už Kairių tą apleistą buvusią karinę raketų bazę, o ten angare - buvusi branduolinių galvučių saugykla, kupolas milžiniškas, sienos su didžiulėmis nišomis suguldyti bomboms, - dalijosi įspūdžiu G.Lukošaitis su „Šiaulių kraštu". - Po to ir kilo mintis, kad čia reikia pastatyti „virusą". Prie Šiaulių - Kryžių kalnas, o čia vieta, iš kurios galima buvo vežti atomines bombas ir mėtyti ant Berlyno, Amsterdamo."

Sukurtą 2 metrų aukščio viruso modelį iš putplasčio ir pastatė po tuo kupolu, po kuriuo, kaip sako, bombos buvo įkraunamos branduolinėmis galvutėmis.

„Man pasirodė, kad tos atominės bombos siejasi su tuo, kas šiandien vyksta - Covid-19 pandemija irgi savotiška atominė bomba, - sako menininkas. - Ta koncepcija labai sulipo. Iš tiesų, mes patys nežinome, kiek tas virusas gamtinis, o kiek jis dirbtinis."

Meistras aktualizuoti temas

Menotyrininkas V.Kinčinaitis pabrėžia, jog G.Lukošaitis sugeba meistriškai aktualizuoti temas. Jam kūrybiniame procese labai svarbus kontekstas - istorinis, geografinis, socialinis.

„Pavyzdžiui, jo „Verkiančios mergaitės" projektas, - prisimena V.Kinčinaitis. - Tada pasisavino aikštės energiją, pyktį - statė skulptūrą ten, kur stovėjo sovietinio kareivio paminklas. Taip regeneruoja tą dviprasmišką energiją, kuri jau yra susikaupusi dirvožemyje ir sociume ir savotiškai išprovokuoja ją vėl atsiskleisti. Todėl ta mergaitė visus ir virkdė, nes palietė skaudžias temas, susijusias su vieta, su laiku. Tai buvo viena iš labiausiai rezonansinių skulptūrų Lietuvos mene, palyginti galima tik su „Arka-vamzdžiu" ant Neries kranto Vilniuje."

Primena ir dar vieną G.Lukošaičio „provokaciją" - nuogo lakūno skulptūrą „Deguonis", stovėjusią Salduvėje ant buvusio paminklo kariams postamento griuvenos.

„Žmonės ją ir teigė, ir neigė, - komentuoja V.Kinčinaitis. - Bet važiavo žiūrėti. Ji įveiksmino tą vietą - karinę bazę ir besileidžiančius į aerodromą NATO lėktuvus. Visiškai kitaip vietovę aktualizavo, gaila, kad nuo vėjų skulptūra nubildėjo žemyn."

Dabar G.Lukošaitis vėl ėmėsi aktualijos - paminklo pandemijai.

„Iš pradžių galvojome, kas ten ką pamatys, kas į raketinę bazę važiuos, kai jis tą vietą pasiūlė. Bet čia ir esmė, kaip menininko kūryboje viskas yra dėsninga, - teigia menotyrininkas. - G.Lukošaitis aktualizuoja vietą - primirštą, istoriškai labai grėsmingą. Jis primena, kad Šiauliai buvo globalaus pasaulio dalis, šaltojo karo vieta ir konflikto dalis. Čia buvo raketų branduolinės galvutės, grasinančios viso pasaulio likimui. Dabar pasauliui grasina „kovidas" - toks pat globalus ir grėsmingas."

„Manau, žmonės nuvažiuos pasižiūrėti, - sako V.Kinčinaitis. - Ne tik skulptūros pamatyti - viso to karinio komplekso, šaltojo karo kūrinio, išauginto žmogaus baimės ir agresijos. G.Lukošaitis savo paminklu pandemijai tai aktualizuoja. Manau, kad ta vieta šalia Šiaulių būtų įdomi ir turistams."