Velykos pagal senovės baltų tradicijas

- Ką baltams reiškia Velykos? Kaip šios šventės prasmė suprantama baltų bendruomenėje?

- Mums tai yra gyvybės, gamtos ir žmogaus gyvybinių galių budimas ir budinimas. Pavasarinė saulė šildo žemę, šildo žmonių kūnus ir sielas. Mūsų protėviams ir mums pasaulis buvo ir yra visuotinai gyvas, o jo šventumas reiškiasi per gamtą, žmogaus santykį su gamta ir jį supančiu pasauliu. Pavasario švenčių metu šis santykis ypač matomas, nes yra išlikę labai daug apeiginių veiksmų.

- Kokios buvo Velykų tradicijos baltų bendruomenėje, kurios jų išliko iki šiandienos?

- Kalbėsiu apie tas tradicijas, kurios yra užrašytos etnografiniuose šaltiniuose ir apie tas, kurias žinome mes kiekvienas. Jų yra labai daug ir įvairių: margučių marginimas, ridenimas, daužymas, lalavimas (kiaušiniavimas), supimasis, mušimas verba, laistymasis vandeniu. Daug šiai šventei būdingų papročių pasiekė mūsų laikus. Romuvos - senojo baltų tikėjimo vaidilos daug prisideda aiškindami senąsias prasmes ir atgaivindami senuosius papročius.

- Kurias tradicijas perėmė krikščionybė?

- Tai, kad mano paminėtus apeiginius veiksmus atlieka krikščionys, nepakeičia jų šventosios senosios prasmės - žemės budinimo, gyvybinių galių šventumo.

- O kaip su šventėmis prieš ir po Velykų: Verbų sekmadienis, Atvelykis? Ar baltai jas mini?

- Tikėtina, kad krikščionybė atnešė sumaišties į mūsų tradicijas ir jas išskaidė, nes pavasario šventes, tarp jų ir Velykas susiejo su mėnulio kalendoriumi. Verba - senosios mūsų kultūros palikimas - nieko bendro neturi su krikščionybe. Kadagio ir blindės puokštelė simbolizuoja du pasaulius: mirusiųjų arba šaltąjį žiemos laiką (kadagys) ir gyvųjų - atgimstančią, prisikeliančią pavasario žalumą (blindė ar išsprogusi beržo ar kito medžio šakelė).

- Ką, anot jūsų, reikėtų prisiminti, apie ką pagalvoti, ties kuo susitelkti prieš Velykas?

- Džiaugdamiesi gamtos atbudimu, prisiminkime ir savo protėvius - senelius, artimuosius, kurie mus paliko. Yra gražus paprotys juos aplankyti per Velykas, pasidalinant su jais margučiais. Jis yra išlikęs gretimuose kraštuose, bet buvo būdingas ir mums. Mes žinome Vėlių Velykas. Velykų metas - tai susitikimas ir atsisveikinimas su vėlėmis. Vėlės, šaltuoju metų laiku buvę šalia mūsų, visai vasarai išeina į atgimstančią gamtą.

- Daugelis susitelkia į maisto ruošimą. Kiek svarbios turėtų būti vaišės?

- Vaišės yra kiekvienos šventės dalis - būdas susitikti giminei, pabendrauti, pasidalinti kiaušiniais ir tiesiog džiaugtis pavasariu, gamta, vieni kitais - švęsti gyvenimą.

- Ką, anot baltų tikėjimo, simbolizuoja kiaušinis? Iš kur ši tradicija kilo - marginti kiaušinius?

- Kiaušinis - gyvybės, gyvybinių galių išraiška. Jis savo prasmę išlaikė iki mūsų dienų. Ši tradicija siekia neatmenamus laikus, ji būdinga ne tik baltams, bet ir kitiems kraštams, senosioms šumerų, egiptiečių kultūroms.

- Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams Velykų proga?

- Semkimės galių iš mūsų tradicijų, iš Dievų bei protėvių ir dalinkimės jomis su draugais, giminėmis ir bendraminčiais. Tegul laimina jus geroji Laima, teikia tvirtybę Perkūnas ir savo galiomis labina motinėlė Žemyna!

***

Lietuvių Velykų tradicijos

Kiaušinių marginimas

Paprotys marginti pavasario šventėms kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus. Senovės Indijos išminčiai margutį laikė Visatos gyvybės pradžia. Egipte kiaušinis buvo tapatinamas su derliaus gausa. Lietuvoje seniausi marginti kiaušiniai buvo žinomi nuo XIII a., jų buvo aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Tiesa, jie buvo akmeniniai, moliniai ir naudoti įvairių apeigų metu. Lietuvoje ilgą laiką kiaušinius dažė natūraliais dažais. Spalvos buvo gaunamos naudojant įvairius augalų nuovirus: ramunėlės - geltona su žaliu atspalviu spalva, svogūnų lukštai - rusvai geltona, beržo lapai - gelsvai žalia, šieno pakratai - pilkai žalia, juodalksnio žievė - melsva, dilgėlės - žalia, burokėlių nuoviras - rausvai ruda spalva. XIX a. pabaigoje kaušinius pradėta dažyti ir cheminiais dažais.

Keturios Velykų dienos

Senovėje Velykos buvo švenčiamos keturias dienas. Pirmoji Velykų diena vadinta Ugnies diena, tai poilsio diena, kai eiti į svečius nedera. Antroji - dievo Perkūno, o vaikams tai velykavimo diena. Kuris vaikas prisirinks daugiausia margučių, tas bus linksmesnis ir laimingesnis. Trečioji - Gegužės diena. Šią dieną buvo laistomasi vandeniu. Tikėta, kad laistymasis pašalina visokias blogybes, lemia gerą derlių, sveikatą ir jaunystę. Ketvirtoji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena. Kad ledai javų neišmuštų, dieną niekas nedirbdavo ir neliesdavo žemės. Tik kad derlius butų geresnis, šią dieną laukuose užkasdavo margučių lukštus.

Būrimai iš margučių

Žemaitijoje po margutį visiems padalindavo šeimos galva, Aukštaitijoje, Suvalkijoje ir Dzūkijoje margutį pasirinkdavo kiekvienas pats ir dauždavo: tėvas - su vyresniais, motina - su jaunesniais vaikais. Kieno margutis tvirtesnis, tam ir metai bus laimingesni. Kitas senolių paprotys - žiūrėti, kur bus pramušto kiaušinio duobutė: jei viršuje - geri metai, jei šone ir dar neapvali - lauk negandų. Be to, margutį pasukdavo ir žiūrėdavo, į kur, kai jis sustos, atsisuks smaigalys: jei į pietus - iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, jei į šiaurę - šalta, jei į rytus - sausa, į vakarus - drėgna.

Velykų valgiai

Skirtinguose Lietuvos kraštuose pagrindiniu patiekalu laikyti skirtingi valgiai: karka, keptas paršiukas, kimštos žąsys, kepta arba su kopūstais virta kiaulės galva. Be to, Velykoms virdavo šaltieną. Velykų valgis buvo ir sūris. Pyragai buvo kepami visoje Lietuvoje. Tam iš molio lipdydavo specialius indus. Kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė, kartais pyragai būdavo net iki pusės metro aukščio.

Kiaušiniavimas

Pagrindinė kiaušiniavimo diena - antroji Velykų diena. Vaikai sakydavo kalbas, deklamuodavo eilėraščius, o už tai gaudavo margučių. Kitas margučių pasipelnymo šaltinis - margučių ridenimas. Apeiginę prasmę senovėje turėjo ir senas paprotys - lalavimas. Balsingi vyrai, giedodami Velykines giesmes, patraukdavo per kaimą. Šio papročio esmė - Velykų proga linkėti vienas kitam sveikatos, laimės ir sėkmės ištisus metus.

Supimasis

Dar viena archajiška Velykų šventės apeiga - supimasis. Nuo senų laikų supimasis buvo sietas su vaisingumo magija. Anot lietuvių papročių, buvo manoma, kad supimasis duos gerą linų derlių, pažadins moters vaisingumą. Tai - universalus ritualas, aprėpiantis ir gamtą, ir žmogų.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“