Truputį istorijos

Sunku patikėti, bet iš tiesų vanilė - daugiametis orchidėjinių augalų šeimos vijoklis. Jo vaisiai yra plačiai naudojami kaip rinktinis prieskonis. Ispanai ją parsivežė iš Meksikos. Vanilės 1502 m. dabartinės Nikaragvos teritorijoje pirmą kartą paragavo Kristupas Kolumbas. Vietos valdovas pavaišino ispaną šokolado gėrimu, gausiai pagardintu šiuo prieskoniu. Tai buvo laikoma didelės pagarbos ženklu. Šis gestas actekams kainavo labai daug. Ispanai pareikalavo mokėti vanilės mokestį. Ši skonio naujovė Europoje sukėlė tikrą furorą! Vanilė įgijo karališko skanumyno ir „dieviško nektaro" statusą ir netrukus paplito visame pasaulyje.

Karalių prieskonis

Ispanų konkistadorų atvežtoji vanilė kainavo neįtikėtinai brangiai. Ją sau leisti galėjo tik karališko kraujo asmenys. Rusijos imperatorės Jelizavetos rūmų vaistininkas sugalvojo vanilės dėti į kepinius. Carienė, kaip žinoma, pasižymėjo potraukiu ištaigingoms iškilmėms, iždo išlaidos ją nelabai jaudino. O dauguma žmonių ir dabar sutiks, kad vanilės kvapas - tai vaikystės, namų ir tikros šventės kvapas. Štai ir Jelizaveta įvertino egzotišką prieskonį. O Ona Austrė mėgo gerti karštą šokoladą su vanile. Neprilygstamoji markizė de Pompadur net gardindavo ja sriubą. Ispanijos karaliaus Pilypo II rūmų gydytojas vanilę vadino stebuklingu vaistu. Jo manymu, ji gydė skrandžio skausmus, padėdavo nuo meteorizmo ir net galėjo išgelbėti nuo nuodingos gyvatės įkandimo. Labai populiari buvo teorija, kad vanilė gelbsti nuo impotencijos.

Prieskonis buvo nepaprastai paklausus. Už toną vertingos prekės buvo mokama tona sidabro. Pardavimai augo, pelnas ir paklausa taip pat. Paryžiaus, Londono, Ost Indijos botanikos soduose ne kartą buvo bandoma sodinti šio augalo sodinukus. Vijoklis prigydavo, bet jos žiedai nevirsdavo tomis stebuklingomis ankštimis, mat vanilės žiedus galėjo apdulkinti tik kai kurie kolibriai ir melibona rūšies bitės, o šie vabzdžiai veisiasi tik Meksikoje. Ilgą laiką ši šalis buvo absoliuti vanilės rinkos monopolininkė. Kad ir kiek selekcininkai bandė rankomis apdulkinti vanilės žiedus, nieko nesigaudavo, niekas nesugebėjo suvokti, kaip bitės tai daro.

Vanilės „vedybos"

Viskas netikėtai pasikeitė 1841 metais. Meksikiečių monopoliją sugriovė berniukas, vergas Edmonas Albijus. Jis gimė ir užaugo Reunjono saloje, esančioje Indijos vandenyne į rytus nuo Madagaskaro. Berniuką nusipirko garsus botanikas Fereolas Beljeras Bomontas (Ferreol Bellier Beaumont). Kartą jis su tarnu vaikštinėjo po savo sodą. Edmonui tada buvo dvylika metų. F.Bomontas dažnai su berniuku kalbėdavosi ir pasakodavo jam apie augalus. Mokslininkas arbūzo pavyzdžiu paaiškino Edmonui vanilės apdulkinimo sąvoką. Mažasis tarnas buvo sumanus ir viską įsiminė. Apžiūrinėdamas vanilės žiedus jis atkreipė dėmesį į tam tikrą pertvarą žiede. Edmonas pagalvojo, kad greičiausiai būtent ji ir trukdo apdulkinti žiedą. Atlikęs nesudėtingas manipuliacijas rankomis, berniukas apdulkino vanilės žiedą. Praėjus tam tikram laikui apstulbęs šeimininkas botanikas ant lianos pastebėjo geidžiamą ankštį. Metodas, kurį sugalvojo jaunasis vergas, buvo pavadintas mariage de la vanille, išvertus iš prancūzų kalbos tai reiškia „vanilės vedybos".

Revoliucija vanilės rinkoje

Bemokslis berniukas padarė tai, ko nesugebėjo mokslininkai, turintys mokslo laipsnius. Toks vanilės apdulkinimo būdas tapo standartine praktika. E.Albijaus sukurta manualinė technika, padedanti gauti didžiulis pelnus, naudojama ir dabar. Jeigu pasaulis būtų idealus ir teisingas, Edmonas būtų tapęs nepaprastai turtingu žmogumi, pelnęs pagarbą ir autoritetą. Bet to neįvyko. Žmogus, pakeitęs istoriją, mirė užmarštyje ten, kur ir gimė, tiesa, laisvas, bet skurde. E.Albijaus dėka auginti vanilę tapo įmanoma ne tik Meksikoje. Pagrindinis šio rinktinio prieskonio eksportuotojas pasaulyje šiandien yra Madagaskaras.