1 nuotr.Europos tautų folklore šalia gerųjų personažų, kurie per Kalėdas neša vaikams dovanas, esama ir blogųjų herojų, ateinančių nubausti blogų vaikų, o gal ir visų iš eilės. Vienas iš jų vadinasi Hansas Trapas. Jis gąsdina Elzaso vaikus. Dauguma kitų rūsčių svečių - išimtinai prasimanyti personažai, o Hansas Trapas yra įdomus tuo, kad turi realų prototipą.
Riteris vardu Hansas fon Trota (Hans von Trotha, apie 1450-1503 m.) pasižymėjo rūsčiu būdu ir įspūdinga išvaizda (pasakojama, kad jo ūgis buvo per 2 metrus). Jis priklausė kilmingai giminei, bet šeimoje buvo jauniausias sūnus, taigi negalėjo paveldėti tėvo valdų ir stojo tarnauti Pfalco kurfiurstui. Kurfiurstas Filipas už tarnybą jam padovanojo dvi pilis - Grafendaną ir Bervaršteiną. Jos stovi ir šiandien, per 6 kilometrus viena nuo kitos, vaizdingose Reinlando-Pfalco federalinės žemės vakarinės dalies vietovėse. Grafendanas yra veikiau vaizdingi griuvėsiai, o štai Bervaršteinas išliko. Pilį lanko turistai. Netoli pilių buvo Visemburgo miestas (jis egzistuoja ir dabar, tik priklauso Prancūzijai ir vadinasi Visambūras), mieste - benediktinų vienuolynas. O vienuolyno abatas Heinrichas fon Homburgas ir Hansas fon Trota buvo priešai. Abatas laikėsi nuomonės, kad
H. fon Trota užgrobė dalį vienuolyno valdų (įskaitant abi pilis, nes Pfalco kurfiurstas neturėjęs teisės jų dalinti savo nuožiūra). Pilys ir žemės, abato nuomone, buvo vienuolyno nuosavybė, 1453 m. atiduotos kurfiurstui tik saugoti. Tačiau Hansas fon Trota manė, kad teisėtai valdo žemes, nes jas gavo iš savo siuzereno. Prie ginčo dėl žemių prisidėjo ir asmeninė antipatija.Vienas iš Hanso fon Trotos brolių, Tilas, tapo kunigu (o vėliau - vyskupu), o abatas Heinrichas fon Homburgas buvo jam skyręs bažnytinę bausmę.
Hansas fon Trota neužleido nė pėdos savo žemės, o prie progos stengėsi kenkti abatui, kartais pasitelkdamas išradingumą ir savotišką humorą. Kartą H. fon Trota paliko be vandens visą Visemburgą, įsakęs įrengti užtvanką prie Bobentalio kaimo, už penkių kilometrų į pietus nuo Bervaršteino ir aštuoniais kilometrais aukščiau negu buvo išsidėstęs miestas, kur mažas Vislauterio upelis teka siauru tarpekliu. Kai vienuolyno vyresnysis pasipiktino, H. fon Trota mielai sutiko nugriauti užtvanką, ir plūstelėjęs vanduo, kaip jis ir tikėjosi, užtvindė miestą su vienuolynu ir pridarė daugybę žalos. Laisvu nuo santykių aiškinimosi su abatu laiku H. fon Trota rengė įtvirtinimus Bervaršteino pilyje, paversdamas ją tais laikais neįveikiama tvirtove. Papildomai jis 1484 m. šalia pastatydino nedidelę Klein Frankreicho pilaitę, kurios pagrindą sudarė galingas bokštas, kuriame H. fon Trota išdėste ilgavamzdžius pabūklus (kulevrinas), taip įgydamas galimybę paleisti kryžminę ugnį į puolančiuosius Bervaršteiną. Ši pilis išties niekada nebuvo užimta, kol 1591 m. sudegė trenkus žaibui (bet vėliau buvo atstatyta). Abatas 1491 m. pasiskundė Romos popiežiui Inocentui VIII, apkaltindamas H. fon Trotą erezija. Po aštuonerių metų, kai popiežiaus soste sėdėjo jau Aleksandras VI, H. fon Trota buvo iškviestas į teismą Romoje. Bet jis liko namie, tik parašė popiežiui laišką, kuriame teigė, kad tvirtai laikosi Romos katalikų bažnyčios mokymo, bet kartu leido sau apkaltinti popiežų nemoralumu (prisiminus, kad Aleksandras VI prieš tapdamas popiežiumi vadinosi Rodrigas Bordžija, H. fon Trotos priekaištai tikriausiai buvo teisingi). Atsakydamas Aleksandras VI atskyrė H. fon Trotą nuo bažnyčios, bet tai jam nepadarė didelio poveikio. Imperatorius Maksimilijanas I paskelbė H. fon Trotą už įstatymo ribų ir atėmė titulą, bet Pfalco kurfiurstas, viešai atsisakęs savo vasalo, iš tiesų toliau jį rėmė ir kaip savo diplomatinį atstovą nusiuntė pas Prancūzijos karalių. Ten
H. fon Trotai Liudvikas XII suteikė ševaljė d‘Oro titulą. 1503 m. spalio 26-ąją H. fon Trota ramiai mirė savo pilyje. Sūnaus Kristofo fon Trotos rūpesčiu net jo atskyrimas nuo bažnyčios po mirties buvo panaikintas ir jis galėjo būti palaidotas pašventintoje žemėje - Šv.Onos koplyčioje Nyderšletenbache, už 4 kilometrų nuo Bervaršteino. 1963 m. fon Trotų giminės palikuonys ten įrengė memorialinę lentą.
Po mirties H. fon Trota tapo vietos legendų personažu, o jas kurti skatino ne tik jo veikla, popiežiaus prakeiksmas ir išvaizda. Pavyzdžiui, buvo pasakojama, kad kartą jauna mergaitė miške rinko uogas. Staiga pasirodė H. fon Trota ir norėjo ją išprievartauti. Mergaitė kiek įkabindama bėgo per mišką, kol atsidūrė ant stataus skardžio krašto. Apimta baimės, ji šoko į bedugnę. Bet jos sijonai skrendant išsipūtė kaip parašiutas ir ji nusileido gyva ir sveika. Jos nusileidimo vietoje ištryško šaltinis, o skardis buvo pavadintas Jungfraušprungu - „Merginos šuoliu".
Po mirties, kaip buvo įsitikinę vietos gyventojai, H. fon Trota kaip Juodasis riteris naktimis jodinėja po apylinkes. Laikui bėgant jo vardu, kuris virto Hansu Trapu, buvo pradėta gąsdinti vaikus, ir taip jis atsidūrė šv.Mikalojaus svitoje, Elzase pakeitęs tradicinį vokiečių kareivį Ruprechtą. Išvaizda - tradicinė tokiam personažui: lazda, tanki barzda, smailėjanti kepurė arba gobtuvas, grandinės, rykštė ir, aišku, maišas, į kurį jis baudžiasi įkišti vaikus.
