6 nuotr.Moliūgas - prieš kelis šimtus metų į Lietuvą atkeliavusi ir čia puikiai prigijusi daržovė. Ilgą laiką jis buvo vartojamas daugiausia maistui. Pastaraisiais metais mūsų krašte sparčiai populiarėjant helovinui, vis dažniau moliūgai naudojami kaip pagrindiniai šios šventės atributai. Ta proga specialistai primena, kad moliūgus reikėtų ne tik skaptuoti, bet ir kaip galima dažniau valgyti.
Naudingas atėjūnas
Šiandien moliūgas yra tapęs įprasta daržove, tačiau aiškaus atsakymo - kaip ir kada jis pasiekė Europą ir Lietuvą, nėra. Didelius moliūgus iš Centrinės ir Pietų Amerikos kartu su kukurūzais ir bulvėmis galėjo atgabenti ispanų konkistadorai. Mažesnes jų atmainas galėjo atvežti iš Azijos grįžtantys Kryžiaus žygių dalyviai. Tiksliai žinoma tik tai, kad nuo maždaug XVI a. sėkmingai mūsų regione prigiję moliūgai pradėti naudoti maistui.
Ir, pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros vedėjo prof. dr. Rimanto STUKO, vartoti moliūgus reikėtų kaip galima dažniau.
„Ypatingai tai aktualu dabar, rudenį, kai vis mažiau gauname saulės ir prastėja orai. Ne tik pati moliūgo spalva signalizuoja, jog jis skleidžia šilumą ir gėrį, bet ir moksliniais tyrimais patvirtina, kad jame gausu žmogaus organizmui reikalingų medžiagų, - sakė katedros vedėjas. - Juose ypač daug biologiškai aktyvios medžiagos betakaroteno. Jis yra geras antioksidantas ir skatina organizmą gaminti vitaminą A. Taip pat betakarotenas saugo nuo neigiamo laisvųjų radikalų poveikio, yra puiki prevencijos priemonė žarnyno ar prostatos vėžiui."
Be to, pasak profesoriaus, tiek vitaminas A, tiek ir moliūge esantis karotinoidas zeaksantinas turi teigiamos įtakos žmogaus regėjimui.
„Zeaksantinas apsaugo nuo geltonosios dėmės regeneracijos vyresniame amžiuje, tad ypač jį rekomenduotina vartoti senjorams", - akcentavo R.Stukas.
Turi moliūgas ir daug skaidulinių medžiagų. Šios gerina žarnyno veiklą ir skatina gerųjų bakterijų gyvybingumą.
„Žmonės kartais pamiršta, kad nuo gerųjų bakterijų priklauso labai daug - polinkis į ligas, imuninės sistemos atsparumas, netgi nuotaika, - teigė medikas. - Įtaką nuotaikai daro ir moliūgų sudėtyje esanti amino rūgštis triptofanas. Jis dalyvauja serotonino (laimės hormono) sintezėje. Veikdamas smegenis per klajoklinio nervo šakneles, serotoninas slopina daugelį depresijos simptomų, mažina PMS ir menopauzės nuotaikų svyravimus, dirglumą, pagerina atsipalaidavimą miegant. Nuo streso saugo ir moliūgų sudėtyje esantis magnis, o jame esantis cinkas prisideda prie prostatos vėžio prevencijos."
Pasak specialisto, moliūgus galima valgyti žalius, tačiau termiškai apdoroti jie yra skanesni ir prasiplečia patiekalų asortimentas.
„Didesnė dalis naudingųjų medžiagų, prie kurių galima priskirti ir vitaminą C bei E, moliūguose išlieka, tad juos drąsiai galima ir virti, ir kepti", - siūlė medikas.
Moliūgų sėklų jis taip pat rekomendavo neišmesti.
„Sėklose yra ypač daug magnio ir cinko. Pirmasis, kaip buvo minėta, padeda nuslopinti stresą, antrasis saugo vyrų prostatą. Gamta vienoje daržovėje sutalpino visą „multivitaminų kompleksą", tad mus belieka tuo pasinaudoti," - apibendrino R.Stukas.
Angliškos puošybos šaknys
Kalbant apie išsišiepusių moliūginių galvų gaminimą per Heloviną, visi sutaria, kad ši tradicija atėjo iš anglakalbių šalių. Pirmieji gaminti „Džeko žibintus" pradėjo Airijos ir Škotijos gyventojai. Tiesa, pradžioje jie buvo gaminami ne iš moliūgų, o iš ropių arba griežčių. Buvo tikima, kad Visų Šventųjų dienos išvakarėse prie namų slenksčio paliktas šviestuvas nubaidys piktąsias dvasias.
Keltų gentys šią dieną vertino kaip pagonišką rugiapjūtės pabaigos šventę, kurios metu į žmonių pasaulį veržiasi blogio jėgos. Galimai šviestuvai simbolizavo tais metais mirusių žmonių sielas arba buvo savotiški, jas į anapusinį pasaulį lydintys švyturiai.
1835 m. rudenį Dubline leistas žurnalas „Dublin Penny Journal" pabandė išaiškinti, kodėl skaptuoti moliūgai vadinami būtent „Džeko žibintais". Taip nutiko, nes esą kadaise gobšuolis girtuoklis kalvis Džekas pasiūlė velniui kartu su juo išgerti. Kai atėjo laikas mokėti, sumanus airis pasiūlė velniui tapti moneta. Kai šis tai padarė, Džekas įsimetė monetą į kišenę, kurioje buvo sidabrinis kryželis. Velnias ilgai negalėjo pasprukti ir tik pažadėjęs neskriausti Džeko bei nesikėsinti po mirties į jo sielą, buvo paleistas į laisvę.
Antrą kartą airis šėtoną apgavo, kai paprašęs jo užlipti į medį paskinti vaisių, ant kamieno išbraižė kryželį. Taip kalvis išsiderėjo dar dešimt metų ramaus gyvenimo, tačiau netrukus numirė. Tuomet paaiškėjo, kad jo nenori nei dangus, nei pragaras. Todėl jis iki Paskutiniojo teismo dienos turės klajoti po žemę, kelią sau pasišviesdamas išskaptuotame moliūge įstatyta žvake. Būtent tai ir nulėmė Helovino atributo pavadinimą - „Jack of the Lantern" („Džeko žibintas").
Helovino tradicijai išplitus po Ameriką, čia žibintai buvo pradėti gaminti išimtinai iš moliūgų, kadangi tai - pigesnė ir paprasčiau apdorojama žaliava.
