Unikalūs radiniai, aptikti ledynuose

Raštelis butelyje

1959 m. parašytas raštelis buvo paliktas butelyje, užkastame po krūva akmenų prie poliarinio ledyno. Jis - įrodymas, kokią didelę įtaką gamtai daro visuotinis atšilimas ir klimato pokyčiai.

1959 m. amerikietis geologas Polas Vokeris (Paul Walker) į butelį įkišo raštelį ir jį užkasė Vort Hanto saloje Kanadoje. Jame - paprasta instrukcija: tas, kas ras raštelį, turi išmatuoti atstumą nuo vietos, kur gulėjo butelis, iki ledyno pakraščio.

2013 m. vasarą mokslininkai iš Lavalio universiteto mokslo tyrimų stoties aptiko P.Vokerio prieš 54 metus paliktą raštelį ir iš esmės įvykdė paskutinę geologo valią (P.Vokeris mirė praėjus mėnesiui po to, kai saloje paliko butelį). Tai, ką jie aptiko, iš tiesų šokiravo.

1959 m. P.Vokerio išmatuotas atstumas nuo akmenų iki ledyno buvo 51 metras. O jau 2013 m. šis atstumas padidėjo iki 122 m. Toks skirtumas, kaip teigia mokslininkai, liudija dramatiškas toliau vykstančio visuotinio atšilimo pasekmes.

Gauruotas mamutas

2010 m. Sibire, bene mažiausiai ištirtame Rusijos regione, buvo rasta gauruotojo mamuto patelė, svėrusi vieną toną ir pavadinta Juka. Amžinajame Sibiro įšale 39 tūkst. metų išgulėjęs mamuto kūnas taip gerai išsilaikė, kad mokslininkams pirmą kartą istorijoje pavyko paimti priešistorinio gyvūno kraujo mėginių. Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad mamutas greičiausiai įklimpo pelkėje ir ten žuvo. Nors kai kurios mamuto kūno dalys dingo, toks radinys yra neregėta mokslinė vertybė.

Pietų Korėjos mokslininkai paskelbė, kad gavę DNR pavyzdžių iš Jukos kūno, dabar įgijo galimybę klonuoti mamutus ir taip atkurti visą rūšį. Jei jiems tai pasisektų padaryti, mokslininkams nebereikėtų vykti į Sibirą ieškoti gauruotųjų mamutų.

Ecio mumija

1991 m. rugsėjį du vokiečių turistai aptiko keistą radinį - gerai išsilaikiusius žmogaus palaikus, įšalusius lede. Tada turistai juos palaikė neseniai kalnuose žuvusio alpinisto kūnu. Tačiau radioaktyviosios anglies metodu buvo nustatyta, kad mumifikuotam žmogui - ne mažiau kaip 5000 metų. Atradimas buvo unikalus tuo, kad niekada anksčiau mokslininkai nebuvo atkūrę visiškai laiko nepaliesto vėlyvojo neolito epochos žmogaus kūno.

Tyrinėtojai Ledo žmogų pavadino Eciu (Oetzi), nes kūnas buvo rastas Ecio slėnyje. Daugybę metų mokslininkai po trupinėlį ieškojo žinių apie paslaptingo senovės žmogaus gyvenimo būdą, kalbą ir mirties priežastį. Ecio skrandyje liko nesuvirškintų jo paskutiniojo valgio liekanų, rodančių, kad jis mirė staiga. Vėliau, naudojant rentgeną, buvo nustatyta, kad mumijos petyje įstrigo strėlės antgalis, o tai rodė, kad Ecis prieš 5000 metų žuvo kovodamas su priešu.

Žuvusio Ecio kūną veikiausiai greitai sukaustė ledas ir užnešė sniegas, ir tai išgelbėjo jį nuo plėšrūnų. O kadangi kūnas gulėjo giliame slėnyje, jis nenukentėjo ledynui slenkant. Kaip rašo „National Geographic“, DNR tyrimai rodo, kad senovės Ledo žmogus turi mažiausia 19 gyvų giminaičių, o pats yra Korsikos arba Sardinijos gyventojų palikuonis.

Lobis

Kopdamas į Monblaną, prancūzas alpinistas netikėtai rado lobį. Tai buvo metalinė dėžutė, kyšojusi iš Bosono ledyno. Joje buvo eilėmis sudėti maišeliai su užrašui „pagaminta Indijoje“. Kiekviename maišelyje buvo maždaug po 100 brangiųjų akmenų - rubinų, smaragdų ir safyrų. Brangenybių dėžutė buvo įvertinta 377 tūkst. dolerių.

Užuot didžiulį turtą nuslėpęs, alpinistas jį perdavė policijai, buvo bandoma nustatyti jo kilmės paslaptį. Keistai sutapus aplinkybėms, Monblano ledynų rajone įvyko dvi didelės Indijos lėktuvų katastrofos. Per vieną jų, įvykusią 1950 m. pakeliui į Ženevą, žuvo 48 žmonės. O po 16 metų boingo, iš Ženevos vykusio į Niujorką, pilotas, neteisingai paskaičiavęs aukštį, įsirėžė į Monblano viršūnę. Žuvo visi 117 keleivių ir įgulos nariai. Kalno šlaite susidarė duobė, kurioje iki šiol yra lėktuvo nuolaužos ir kiti keleiviams priklausę daiktai. Tarp asmeninių daiktų buvo rastas ir maišas su diplomatiniu paštu. Specialistai mano, kad brangenybės gali būti susijusios su šeimos juvelyrine firma, įsikūrusia Londone.

Milžiniškas virusas

Neseniai mokslininkai amžinajame įšale prie Kolymos upės (Rusija) aptiko nuostabų radinį - gigantišką virusą, kurio amžius - per 30 tūkst. metų. Mokslininkai teigia, kad tokie virusai žmogui yra visiškai nepavojingi, t.y. jie parazituoja tik amebose. Tačiau jie neatmeta galimybės, kad po amžinuoju įšalu esama kitų virusų, kurie gali parazituoti ne tik vienaląsčiuose organizmuose. Pavyzdžiui, dėl visuotinio atšilimo gali „atsibusti“ virusai, potencialiai pavojingi žmogui. Kaip teigia radęs šį virusą prancūzų biologas Žanas Mišelis Klaveri (Jean Michel Claverie) iš Ekso-Marselio universiteto, yra tikimybė, kad patogeniniai mikrobai, kuriais užsikrėsdavo senovės žmonės, gali atgyti ir užkrėsti dabartinę žmoniją. Tokie patogeniniai mikroorganizmai galėtų būti paprastos bakterijos (naikinamos antibiotikais) arba vaistams atsparios bakterijos ir net pavojingi virusai. Jeigu jie išnyko seniai, mūsų imuninė sistema nėra pasirengusi jų atremti.

Pirmojo pasaulinio karo kareivių palaikai

Tirpstant ledynams netoli mažo Pejo kalnų kaimelio (Italija) žmonės vis randa kareivių palaikų, taip pat kitų artefaktų, išlikusių nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų.

Mūšyje, žinomame pavadinimu „Baltasis karas“, Austrijos ir Vengrijos imperijos kareiviai kovėsi su italais dėl galimybės užimti kalnų vietovę. Istorikų vertinimais, mūšio lauke krito šimtai tūkstančių kareivių, kurių dalis tiesiog neatlaikė ekstremalių oro sąlygų, o sniego lavinos nušluodavo visas kuopas. Daugybė kareivių čia dingo be žinios.

O beveik po šimto metų 80 mumifikuotų kūnų, palaidotų po tirpstančiu ledynu, atsidūrė paviršiuje. 2004 m. kalnų gidas tapo siaubingo reginio liudytoju: trijų austrų kareivių, žuvusių 1918 m., kūnai kyšojo aukštyn kojomis iš ledo sienos. Sušalę palaikai buvo rasti netoli San Mateo 3658 m aukštyje virš jūros lygio.

O 2013 m. dar dviejų kareivių kūnai buvo aptikti palaidoti po tirpstančiu Prėzeno ledynu. Kadangi jie gana ilgai gulėjo po storu ledu, gerai išsilaikė plaukai ir net odos audiniai. Ledyne buvo rasta ir kareivių asmeninių daiktų, pavyzdžiui, raštelis, adresuotas Marijai.

Senovinis miškas

Mendenholo ledynas Aliaskoje šimtus metų saugojo savo paslaptį: iš po jo pradėjo išsilaisvinti senovėje čia augusių medžių, kuriems yra maždaug 1200-2350 metų, šakos, šaknys, kamienai.

Geologijos profesorė K.Konor pasakoja: „Tyrinėti šiuos medžius yra nepaprastai įdomu, juk galime nustatyti jų amžių. Iki šiol žmonės dažniausia rasdavo tik nedideles senovinių medžių dalis, o dabar mums atsiveria visas miškas.“

Mokslininkai tikisi, kad judėdamas ledynas išlaisvins likusį mišką, paslėptą nuo žmonių akių apačioje, po storiausiu ledu. Žmonės susidūrė su žiauria, bet įdomia tikrove: nuo 2005 m. Mendenholo ledynas atsitraukė vidutiniškai per 50 m, taip suteikdamas galimybę artimiausioje ateityje paviršiuje atsidurti visam senovinių medžių nacionaliniam parkui.

Lėktuvo nuolaužos

Ledynų nepastovumą ir kitimą patvirtina kita istorija, įvykusi 1952 m. Už 80 km nuo Ankoridžo miesto Aliaskoje sudužo JAV karinių oro pajėgų lėktuvas, skraidinęs 52 žmones. Jis įsirėžė į Ganerto kalno šlaitą ir subyrėjo į keletą dalių. Paieškos grupė netrukus aptiko lėktuvo nuolaužas ant Kolonio ledyno viršūnės, bet po kelių dienų jos kartu su kūnais atsidūrė po storu sniego sluoksniu ir įšalo į ledą. Dėl prastėjančių oro sąlygų paieškos operaciją teko nutraukti. Ir tik 2012 m. birželį treniruojamosios misijos metu JAV nacionalinės gvardijos armijos sraigtasparnis pastebėjo kyšančias iš ledyno plyšių lėktuvo nuolaužas. Paieška buvo atnaujinta, rastos kai kurios lėktuvo dalys ir kūnų fragmentai, tačiau dėl ledyno judėjimo ir nepertraukiamo tirpimo paieška vėl buvo atidėta. Užtat 2013 m. vasarą mokslininkai nustatė, kad nuo 1952 m. lėktuvo dalys nukeliavo 22,5 km nuo katastrofos vietos, o kai kurios, ledynui judant, nusėdo Džordžo ežero dugne.