2 nuotr.Antalijos oro uostas. Autobusai be perstojo veža išvykstančius poilsiautojus. Atidavę bagažą poilsiautojai lieka su didžiulėmis kuprinėmis ir rankinėmis - rankiniu bagažu. Jose prikimšta turkiškos avalynės, rankinukų, tekstilės gaminių su žymių firmų pavadinimais. Tačiau pirkti reikia atsargiai, nes kainų ant prekių dažniausia nėra. O pardavėjų lūpose ji - pagal pirkėjo išvaizdą, kilmę ir akis.
Skirtingi pirkimo įpročiai
Viešbučio žemutiniame aukšte įsikūrusi nedidelė parduotuvėlė. Čia prekiaujama paplūdimio reikmenimis, turkiška kava ir arbata, kelioniniais krepšiais, rankinėmis ir piniginėmis, suvenyrais ir kitomis smulkmenomis. Kainų prie prekių nėra. Parduotuvėlės šeimininkė Viktorija jas pasako. Kainos nedidelės - nuo gatvės prekeivių skiriasi tik euru ar keliais. Pavyzdžiui, rankinukas kainuoja 22 eurus, sportinis krepšys - 12 eurų, odinės basutės - 10-12 eurų.
Čia pirkti patogiau - parduotuvė dirba nuo pusės aštuonių ryto ir uždaroma likus pusvalandžiui iki vidurnakčio. Ir patikimiau. Nes, kaip aiškina šeimininkė, prekes jie ima iš nuolatinių ir patikimų tiekėjų, kurie gamina į originalą labai panašias klastotes.
Prieš penkiolika metų į Turkiją padirbėti atvažiavusi ukrainietė Viktorija čia sukūrė šeimą, o pastaruosius keliolika metų kartu su vyru Mahmutu turi ir verslą. Viešbutyje nuomojasi patalpas parduotuvėlei, iš to ir gyvena.
Ilgas darbo valandas sunkiai dirba devynis mėnesius. Prieš vidurnaktį baigę darbą jie dar turi grįžti namo į už 30 kilometrų esantį miestelį. Gruodį, sausį ir vasarį verslininkai nedirba. Poilsiauja savo sodyboje kalnuose.
Viktorija pasakoja, jog sąlygos verslui Turkijoje - neblogos. Viešbutis visuomet pilnas turistų, tad jaudintis, kad per dieną niekas nieko nenupirks, nereikia. Tačiau pelnas vis tiek priklauso nuo turistų poreikių ir jų perkamosios galios. Prekių asortimentas taip pat turi būti pritaikytas konkretiems poilsiautojams. Be to, brangiai kainuoja patalpų nuoma.
„Šiemet sausio mėnesį viešbučio šeimininkas prognozavo, jog viešbutyje ilsėsis daugiausia svečių iš Vokietijos. Pritaikėme prekes šios šalies vartotojams. Vokiečiai dažniausia perka rankines, avalynę ir kitus odos ar odos pakaitalų gaminius, - pasakoja ponia Viktorija. - Dabar aišku, jog viešbutyje ilsėsis daugiau rusų negu vokiečių. Rusų pirkimo įpročiai - kitokie. Jie mieliau perka rankšluosčius, patalynę, drabužius. Rusė, turėdama vieną rankinuką, antro nepirks, kol nesudėvės pirmojo. O vokietė pirks ir penktą, nes tokio dar neturi.“
Suknelė už tris eurus
Jau antrąją viešnagės Antalijos regione esančiame Sidės kurorte dieną susitikome su kelionių organizatore Leila. Jos mama - vokietė, tėvas - turkas. Matyt, pačius geriausius bruožus iš tėvų paveldėjusi gražutė mergina labai artistiškai pasakojo apie tobulas pirkimo galimybes Turkijoje. Rodė savo rankinę, už kurią tikino mokėjusi tik du eurus, pasakojo, jog geriausios kainos yra Antalijoje. Ten suknelę gali gauti už tris eurus, trikotažinę palaidinukę - vos už vieną eurą.
Leila dalijo ir nuolaidų kuponus pirkti arba susiremontuoti akinius. Patarė pasinaudoti pigiomis odontologų paslaugomis - dantų balinimas kainuoja tik 20 eurų.
Deja, į iš Leilos nupirktas ekskursijas lydėję gidai nenuvežė ten, kur tokios pasakiškos kainos. Antalijoje patekome, matyt, į gido pažįstamų parduotuvę. Iš karto prisistatė pardavėjas. Į rankas įbruko nuolaidų korteles. Nuo kokios kainos galios tos nuolaidų kortelės - neaišku, nes kainų prie prekių nėra. O paklausus paaiškėjo, jog kainos nė kiek ne mažesnės kaip Vokietijoje ar Lietuvoje.
Pasinaudodamos pora pirkimui skirtų valandų, išsilaisvinome iš gido nurodytos parduotuvės. Patraukėme Antalijos gatvėmis. Čia situacija pagerėjo.
Avalynės parduotuvėje pagyvenusi pardavėja tiesiog per prievartą movė ant kojos basutes, parpuolusi ant žemės jas užseginėjo, degė žiebtuvėliu įrodinėdama, jog jos tikrai odinės. Už basutes prašė tik 15 eurų. Tačiau parduotuvėje atsitiktinai sutikti lietuviai patarė derėtis.
Kitoje parduotuvėlėje už vieną eurą galėjai gauti apatinio ir viršutinio trikotažo gaminių, palaidinukių, už keletą eurų - kelnių. Už 13-15 eurų (priklausomai nuo dydžio) buvo galima nusipirkti didelį kelioninį lagaminą su ratukais.
Keliaujant po Turkiją neįmanoma išvengti odos fabrikų. Štai vieno savininkas vokietis Verneris turistus ne tik vaišino sultimis, bet ir surengė madų šou. Čia pasiūtus drabužius iš odos demonstravo patys darbuotojai. Drabužėliai iš tiesų kokybiški ir elegantiški, pasiūti iš puikiai išdirbtos odos, originalūs, gražūs ir praktiški. Paltas sveria tik 1200 gramų.
Paprasta trumpa striukytė kainuoja 1200 eurų, išverčiamas paltas, kurio viena pusė - kailis, kita - oda - 2600 eurų! Tokie pirkiniai paprastai planuojami. Žinoma, derybų metu kaina dažnai nukrenta iki logiškesnės.
