Tai istorija žmogaus, kuris niekada nedėvėjo kailinių, o dabar jų niekada nenusivelka. Istorija apie žmogų, kurį šiandien visas pasaulis vadina Santa Klausu, Kalėdų Seneliu, Seneliu Šalčiu ir dar begale vardų. Vis dėlto tai vienas ir tas pats žmogus.
III ir IV a. sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau tapęs šventuoju. Jis garsėjo slapta atliekamais labdaros darbais ir dosnumu. Pasakojama, kad vieno dievobaimingo krikščionio dukroms jis davė kraitį, kad šioms nereikėtų tapti prostitutėmis. Šventasis Mikalojus, daugelyje šalių vadinamas šventuoju Nikolu, yra jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų, kalinių patronu, Amsterdamo miesto ir Rusijos globėjas.
Beje, Kalėdų laikas ir sąsaja su Kūdikėlio Jėzaus gimimu atsirado tik Martyno Liuterio laikais, o vaikams dovanėlių pakakdavo tiek, kiek telpa į vieną kojinę.
Įvairių elementų prisidėjo ir iš germanų mitologijos. Jų folklore pasakojama apie dievą Odiną (Votaną), kuris kasmet per žiemos saulėgrįžą medžiodavo su kitais dievais ir žuvusiais jo karalijoje gyvenančiais kariais. Vaikai pridėdavo batus morkų, šiaudų arba cukraus ir palikdavo prie kamino, kad iš jų galėtų paėsti Odino skraidantis žirgas Sleipniras.
Atsidėkodamas vaikams Odinas pakeisdavo Sleipniro maistą dovanomis ar saldainiais. Šis paprotys išliko Belgijoje ir Nyderlanduose po krikščionybės atėjimo ir buvo susietas su šv.Nikolu. Odinas vaizduotas panašiai kaip šv.Nikolas: senas žmogus su barzda. Paprotys per naujojo Amsterdamo koloniją pasiekė Ameriką ir išsirutuliojo į kojinių kabinimą prie židinio.
Bažnytinėse misterijose šv.Nikolas pakito ir įgavo daugiau linksmumo ir gyvybės. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas: rūsčios išvaizdos barzdočius, apsitaisęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga - pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių vaikus. Ilgainiui šie du personažai tapo vienu.
Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Sutrumpindami lotyniškąjį Nikolajaus vardą Olandijos vaikai jį pavadino Santa Klausu.
Jie tikėdavo, kad šventasis baltu žirgu atkeliauja vidurnaktį. Į savo kurpaites, pastatytas prie lovos, žirgui įdėdavo morkų ir šieno, o iš ryto jose arba prie židinio padžiautose kojinėse rasdavo dovanėlių.
Kitur šv.Nikolas taip pat susimaišė su vietinio folkloro personažais. Pavyzdžiui, šiaurės šalyse žinomas Kalėdų ožys: raguotas personažas, Kūčių vakarą atnešantis dovanų. Suomijoje „joulupukki“ ir reiškia „Kalėdų ožį“.
Santa Klauso vardą pasaulyje išpopuliarino amerikiečių diplomatas ir rašytojas Vašingtonas Irvingas (Washington Irving). 1809 m. V.Irvingas išleido knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Knikerbokeriais tais laikais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai.
Šioje knygoje rašytojas pridėjo nemažai savo fantazijos. Taip Santa Klausas tapo dėdule, kuris pas vaikus atvyksta pasikinkęs elnią, židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžia į miegamąjį ir ten palieka vaikams dovanėlių.
Kitas amerikietis poetas Klementas Mūras (Clement Moore) 1822 m. eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę aštuoniais elniais. Tada galutinai „paaiškėjo“, kad Kalėdų Senelis gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. XIX a. antroje pusėje dienraščiuose mirgėjo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus.
Taip Santa Klausas atsisakė savo vyskupo mitros ir pakeitė ją slidininko kepuraite, kokią nešiodavo lapiai.
Kai kur XX a. pradžios paveikslėliuose Santa Klausas vaizduojamas pats darantis žaislus. Ilgainiui išplito versija, kad žaislus rankomis gamino jo pagalbininkai elfai.
Šimtmečiui artėjant į pabaigą plito masinės mechanizuotos gamybos įsivaizdavimas. Todėl šiandien neretai Santa Klauso namai vaizduojami tarsi koks fabrikas.
Markas Tvenas (Mark Twain) Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje - Mėnulyje, nes elniai stebuklingi, gali skrieti ir oru. 1902 m. Frankas Baumas (Frank Baum) parašė vaikų numylėtinio Kalėdų Senelio biografiją. Joje pirmąkart nurodytas tikslus jo adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho.
Lietuvoje buvo paprotys Kalėdų dieną vaikščioti po kiemus persirengus Kalėda ir linkėti gero derliaus. Liaudies dainose kalbama apie jo atvykimą iš tolimos šalies.
Kalėdų Senelis - personažas, naudojamas paaiškinantis vaikams, iš kur jie gauna Kalėdų dovanėles.
Dažniausiai Kalėdų Senelis vaizduojamas kaip mielas, storas vyras ilga balta barzda, raudonais drabužiais, su kepure ir dovanų maišu. Vaikams pasakojama, kad Kūčių vakarą jis atskrenda šiaurės elniais pakinkytomis rogėmis ir išdalija dovanas.
Sakoma, kad dovanų gauna tik geri vaikai, todėl prieš Kalėdas dažnai Kalėdų Seneliui rašomi laiškai, kuriuose vaikai tikina buvę geri ir nurodo, kokių dovanų norėtų.
Neretai šie laiškai siunčiami Suomijoje gyvenančiam Kalėdų Seneliui (jo adresas: Santa Claus, Santa Claus Village, FIN-96930 Arctic Circle, Finland).
Įdomu
Įvairiose šalyse Kalėdų Senelius atitinkantys personažai vadinami skirtingai:
Daidi na Nollag - airiškai
Weinachtsmann - vokiškai
Joulupukki (Kalėdų ožys) - suomiškai
Joulumuori (jo žmona Julenissen) - norvegiškai
Tomten (Jultomten) arba Julbocken (Kalėdų ožys) - švediškai
Julemanden (Kalėdų vyras) - daniškai
Babagjyshi arba Babadimri - albaniškai
Jouluvana - estiškai
Ziemassvetku vecitis - latviškai
Noel Baba - turkiškai
Kalėdų Senelio elnių vardai:
Dasher - Nuostabioji
Dancer - Šokėja
Prancer - Šoklusis
Vixen - Pikčiurna
Comet - Kometa
Cupid - Kupidonas
Donder - Griaustinis
Blitzen - Žaibiškas
Rudolph The Red-Nosed Reindeer - Rudolfas Raudonanosis (jis sugalvotas vėliausiai. Bėga kinkinio priekyje ir yra visų elnių vadovas)
Parengta pagal užsienio spaudą
