Atrodo, kad buvome atpratę nuo žiemos ir nuo dėsningai vėluojančio pavasario. „Kaip? Pavasaris nuo kovo pradžios? Bet taip nebūna!.." - tokiais žodžiais į jūsų klausimą apie pavasarį specialistai būtų atsakę prieš 50 metų... Gal net prieš 30! O šiemet yra taip pat. Ar jau pavasaris?
1 nuotr.
Keistai skamba toks atsakymas, tiesa? Juk pavasaris kaip ir kiti tikri dalykai - arba yra, arba - nėra. Deja, taip norėtume mes, o gamtoje viskas būna ir kitaip. Jau baigiasi kovas, pirmasis kalendorinio pavasario mėnuo, o pavasariu pasimėgauti neturėjome progos. Kodėl gamta elgiasi taip keistai?
Viskas būtų kur kas paprasčiau, jeigu apie gamtą ir tai, kas joje vyksta, mes žinotume daugiau. Ką reikia žinoti ir į ką žiūrėti? Tik ne į sniegą ir žemiau nulio nukritusį termometro stulpelį, nes jie dabar reiškia nedaug.
Gamta gyvena kitaip, mums būdingos nuotaikos joje negalioja. Štai ir tas sniego periodas, kurį regėjome dar savaitės pradžioje, iš esmės nieko nesustabdė, nors trumpam sulėtinti kai kuriuos natūralius procesus galėjo. Taigi snigo, kitur net pustė, o paukščiai lėkė namo, žibuoklių žiediniai pumpurai brinko, šalpusniai pakėlė, tik negalėjo išskleisti savo žiedynų graižų. Gali būti, kad mus išgąsdinęs trumpas žiemiškų nuotaikų sugrįžimas gerokai apgavo - manydami, kad ir gamta elgėsi taip pat, mes galėjome nepastebėti, kad krankliai ir pilkosios žąsys peri, jūriniai ereliai deda kiaušinius, juodieji strazdai suka lizdus.
Žinoma, sugrįžusiems paukščiams sniegas trumpam sujaukė planus. Bičiulis Saulius sekmadienio rytą stebėjosi, kad lesyklon atskubėjo didelis pulkas varnėnų, daug kur lesyklose purpsėjo zylės, žaliukės ir sniegenos. Ar paukščiai lesyklą prisiminė tik bėdai ištikus? Ko gero - ne tik tai paskatino juos, bet ir tradicija: šiaip ar taip, trejetą mėnesių ar dar ilgiau lesykla buvo labai svarbi, ir palikti ją nelengva. Antra vertus, kovą į lesyklas plūstelėjo neregėta gausa lyg ir vietinių paukščių. Kas jie? Kur buvo peržiem? Atsakymą surasti nelengva, tačiau mintį perša rudenį regėta migracija, kai į pietvakarius tiesiog plūdo ir zylės, ir žaliukės, alksninukai, kikiliai. Jie jau grįžta, daugeliui mūsų kraštas - tik tarpinė stotelė.
Varnėnai tik retkarčiais lekia į lesyklą, kai sniegas paslepia pliką žemę ir negalima rasti sliekų. Daugiau laiko jie bėgioja pievose, po to lekia prie inkilų, pratinasi prie jų, valo, neša išmesti pernykščių lizdų liekanas. Varnėnų namai niekada nepasižymi idealia švara, o ypač prastai jie atrodo išvedus jauniklius...
Ir gandrai jau daug kur sugrįžo. Dar labai nelengvas metas mūsų paukščiui - tik pabandykite įsivaizduoti, kur ir kaip jam rasti lesalo. Varlių? Ką ten varlių, bet ko. Jam tinka sliekai, pelėnai, vabaliukai - viskas, kas kruta. Kadangi kelionių metu jie dažnai lankosi sąvartynuose, dalis tokių paukščių ir pas mus lekia į sąvartynus lesalo ieškoti. Tačiau ne visiems reikia taip daryti: žinau ne vieną kaimo žmonių šeimą, kuri sugrįžusiems ir dar žiemoje gyvenantiems gandrams išverda bulvių, susmulkina mėsos, pagauna karosiukų. Juk mūsų paukštis - namų globėjas...
Pavasaris jau čia. Lieka viena savaitė iki Velykų, rytoj - Verbų sekmadienis. Šventės. Taigi gyvenkime su pavasariu ir švęskime jį, jo šventes ir kiekvieną akimirką.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
