Šv.Valentinas: legendos ir tikrovė

Katalikų bažnyčia mini tris šventuosius kankinius, kurių vardas - Valentinas, bet patikimos informacijos apie jų gyvenimą beveik nėra. Žinoma tik tai, kad Valentinas iš Romos buvo dvasininkas ir tapo kankiniu III mūsų eros amžiuje, kai buvo persekiojami krikščionys. Kitas Valentinas buvo Interamnos (dabar Ternio miestas Italijoje) vyskupas. Jis buvo nužudytas dėl tikėjimo 270 metų vasario 14-ąją ir palaidotas netoli Romos. Šventąjį garbina ir katalikai, ir stačiatikiai. Apie trečiąjį Valentiną žinoma tik tiek, kad jis žuvo Kartaginoje. Tikslesnių žinių apie šventuosius kankinius atsirado jau viduramžiais (XI-XIV a.), bet ir jose romantikos iš pradžių nebuvo. Visai gali būti, kad legendos pasakoja apie dar kitą šventąjį arba net skirtingus šventuosius vardu Valentinas.

„Auksinė“ legenda

Pagal legendą Romos imperatorius Klaudijus negalėjo surinkti pakankamo skaičiaus karių savo armijai. Tada jis nusprendė, kad tai žmonos neleidžia vyrų į karą ir uždraudė jauniems vyrams vesti. Šventasis Valentinas buvo gydytojas ir krikščionybės skelbėjas. Jis ne tik melsdavosi už ligonius, bet ir slapta tuokdavo įsimylėjėlius, nepaisydamas valdovo įsakymo. Kartą į jį kreipėsi pagalbos kalėjimo sargas. Jis prašė išgydyti jo dukrą Juliją nuo aklumo. Dvasininkas paskyrė merginai tepalo akims ir liepė ateiti vėliau. Tačiau imperatoriaus ausis pasiekė gandai apie slaptas tuoktuves, ir šv.Valentinas buvo įmestas į kalėjimą. Žinodamas, kad greitai bus nužudytas, Valentinas parašė aklai merginai priešmirtinį laiškelį su meilės prisipažinimu ir perdavė jį per tėvą. Valentinas buvo nubaustas mirtimi tą pačią dieną, vasario 14-ąją. Kai mergina atplėšė voką, jame buvo krokas ir parašas - „Tavo Valentinas.“ Julija paėmė gėlę į rankas ir stebuklingai praregėjo.

Vėliau Valentinas iš Interamnos, atidavęs gyvybę už tikėjimą, katalikų bažnyčios buvo kanonizuotas. O 496 m. Romos popiežius Gelasijus vasario 14-ąją paskelbė šv.Valentino diena.

Pagoniškos šaknys

Pagal kitą versiją šv.Valentino diena bažnyčiai buvo reikalinga tam, kad būtų išstumta pagoniška šventė. Romėnai tikėjo, kad jų miesto įkūrėjus, brolius Romulą ir Remą, savo pienu išmaitino vilkė. Pagerbiant tą gyvūną, buvo švenčiamos „luperkalijos“ (lot. lupus - vilkas) - apsivalymo ir vaisingumo šventė. Būdavo aukojama ožkos (vilkų maistas) ir šunys (gyvūnas, kurio vilkas labiausiai nekenčia). Paskui paaukotų gyvūnų kailis būdavo supjaustomas plonomis juostomis. Du apsinuoginę ir tik kailiais prisidengę jaunuoliai pradėdavo ritualinį bėgimą, tais diržais plakdami visus, ką tik sutikdavo savo kelyje. Moterys specialiai atkišdavo rankas smūgiams, nes buvo manoma, kad tai padeda pastoti ir lengvai pagimdyti. Šventieji diržai buvo vadinami „februa“ (nes romėnų apsivalymo dievo vardas buvo Februus), ir iš šio žodžio kilo pavadinimas mėnesio, kurio viduryje ir buvo švenčiamos luperkalijos - „februarijus“, t.y. vasaris.

Šventės tradicijos

Šv.Valentino diena pradėjo populiarėti tik XIX a. Didžiojoje Britanijoje, vėliau šventę imta švęsti ir JAV. Tą dieną vaikinai iš indo traukdavo raštelius su pažįstamų merginų vardais. Taip susidariusios porelės visus metus buvo „valentinai“ ir visus metus vienas kitam rodydavo dėmesio ženklus. XIX a. viduryje populiarinti šventę ėmėsi komersantai. Vasario 14-ąją įsimylėjėliai skiria romantiškus pasimatymus, perka širdies formos atvirukus ir kitas mielas dovanėles - pliušinius žaisliukus, kvepalus, puokštes, saldainius ir t.t. Įvairiose šalyse susiklostė savos šv.Valentino dienos minėjimo tradicijos.

Pavyzdžiui, Japonijoje priimta dovanoti šokolado, be to, tą dieną japonė gali nesivaržydama prisipažinti vyrui jį mylinti. Anglijoje vasario 14-ąją merginos burdavosi, kokį vyrą gaus. Buvo tikima: jei tą dieną pamatys liepsnelę - tai reiškia, kad vyras bus jūreivis, žvirblį - ištekės už neturtingo žmogaus, o pamatytas dagilis - ženklas, kad būsimasis vyras bus turtingas. XIX a. pradžioje Amerikoje nuotakoms buvo priimta dovanoti marcipano - tais laikais gana brangaus skanėsto.

Dabar moterims dovanojama šokolado, saldainių ir raudonos bei baltos spalvų, simbolizuojančių meilę ir tyrumą, karamelinių saldainiukų. Prancūzai savo išrinktosioms dovanoja papuošalų, juvelyrinių dirbinių.

Daug kas tiki, kad vasario 14-ąją pasipiršus arba tą dieną susituokus santuoka bus ilga ir tvirta. Tiesa, pats šventasis Valentinas ir šventės religinės šaknys prisimenamos labai retai.

Šv.Valentinas katalikų ir stačiatikių bažnyčiose

Šv.Valentiną mini tiek katalikų, tiek stačiatikių bažnyčia. Katalikų švenčių kalendoriuje vasario 14-ąją minimi broliai apaštalai Kirilas ir Metodijus, Europos globėjai, o šventasis kankinys Valentinas bažnyčios švenčių sąrašuose išliko kaip tik kai kuriose vyskupijose garbinamas šventasis, nes žinios apie jo veiklą yra itin skurdžios. Taigi ši šventė katalikams nėra privaloma. Stačiatikių bažnyčia mini du šventuosius kankinius Valentinus ir tam yra skyrusi atskiras dienas: Valentinas iš Romos minimas liepos 19-ąją, o Interamnos vyskupas Valentinas - rugpjūčio 12-ąją. Pagal stačiatikių tradiciją šeimos ir santuokos globėjais yra laikomi šventieji Petras ir Fevronija.