Su Pasauline cepelinų diena!

Nors daugelyje šaltinių galima rasti informaciją, kad bulvės į Lietuvą atkeliavo XVII a. pab. - XVIII a., V.Sakas įsitikinęs, jog bulvės Lietuvą pasiekė gerokai anksčiau. „Dar 1630 metų kunigaikščių Radvilų Kėdainių rūmų inventorinėse knygose randama, kad iš vokiečių kolonistų buvo nupirktos 4 „vokiškos bačkos kartupelių“. Štai nuo kada Lietuvoje buvo pradėtos auginti bulvės.

Jūsų žiniai, Lietuvos gaspadinės Vėlinių valgius visada gamindavo tik iš žemėje išaugusių daržovių: burokų, morkų, pastarnokų, ropių, salierų gumbų, svogūnų, česnakų, net kepimui naudojo tik kiaulinius taukus, nes kiaulės knisa žemę. Atsiradus bulvėms, daug Vėlinių valgių buvo ir tebėra gaminama iš bulvių. O bulviniai kukorai su šviežių kopūstų ir virtų kiaušinių įdaru - tai išskirtinis Rietavo gyventojų valgis, atsiradęs kunigaikščio Oginskio dvare, labai greitai išplitęs po visą Lietuvą kaip Vėlinių valgis, nes jų forma ir spalva primena burokėlius arba svogūnus. Gardi, traški plutelė ir švelnus aksominis šviežių kopūstų su kiaušiniais įdaras gali stebinti net žymiausius pasaulio gastronomus, gurmė ir gurmanus“, - pasakoja V.Sakas.

Deja, nors dažnas lietuvis įsitikinęs, kad cepelinai - tai mūsų nacionalinis patiekalas, retas kuris žino daugiau nei vieną ar du tinkamus cepelinams įdarus. O jų, pasirodo, visa gausybė. Ir nebūtinai su mėsa, kaip esame įpratę. V.Sakas sako galintis išvardinti tiek įdarų variantų, kad užtektų kelioms dešimtims laikraščio numerių užpildyti: „Pasaulyje į bulvinius kukulius (cepelinus, kleckus), nežiūrint kur jie buvo ir yra gaminami, Peru ar Lietuvoje, Kinijoje ar Anglijoje, Osle ar Švendubrėje, Ispanijos karaliaus rūmuose ar Doria-Dernalovičiaus dvare Leipalingyje, į bulvių tarkių ar virtų bulvių kukulius dėjo, deda ir dės visokių įdarų, kokie tik šaus galvon, kas tiks, kas bus po ranka.

Pamėginkite, mielieji, į cepelinus įdėti kaimiškoje grietinėje troškintų tarkuotų burokėlių, arba apkepintų svogūnų su morkomis, arba geros grikių košės su kepintais baravykais, - juos patiekite su tikra kaimiška grietine, bet ne parduotuvine, nes ten tikros karvės pieno grietinės jau 20 metų išvis nebėra. Įdėkite kaimiškame svieste paskrudintų bobausių ar rudmėsių, skėtinių žvynabudžių ar kazlėkų, voveraičių ar raudonikių, kelmučių ar pievagrybių ir patiekite su užpiltu karštu lydytu sviestu, arba net įdarykit tarkuotais obuoliais - štai jums bus keli tikrai lietuviški cepelinų receptai.“

O paklaustas, kokius cepelinus labiausiai mėgsta pats mitybos specialistas, tuojau pat atkerta, kad jo numylėtieji: su obuolių, pagardintų cukrumi bei maltu cinamonu, įdaru ir saldžiu vaniliniu kaimiškos grietinėlės padažu. Tinka ir suaugusiesiems smaližiams, ir mėsą mažiau mėgstantiems vaikams.

Deja, bėgant metams, retas lietuvis įvairių cepelinų įdarų bežino, bet ir iš viso retai skiria, kada kavinėje jam patiekiami tikri cepelinai, o kada - didžkukuliai. Skirtumas, pasak V.Sako, akivaizdus: „Visi tikri aukštaičiai yra įsitikinę, kad cepelinai būna iš tarkuotų bulvių, o didžkukuliai tik iš virtų bulvių ir tik su varškės įdaru. Jei kas to nežino, - tas ne aukštaitis.“

Dėl cepelinų svarbos lietuviškoje kultūroje ilgai kovojantis mitybos specialistas tikina, kad vietų, kur šiandien galima būtų paskanauti tikrų cepelinų, net ir Lietuvoje tenka ieškoti su žiburiu. „Šiandien cepelinus gamina, kas netingi, neišmanėliai cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, pakaunės gyvenvietė net cepelinų sostine savavališkai pasiskelbė. Aplankiau visus Lietuvos restoranus, kavines, užeigas, visas maitinimo įmones, net kaimo sodybas, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų žemaitiškų cepelinų radau tik Klaipėdos rajono Žvejų ir medžiotojų namuose.

Net tie cepelinai, kurie vežami ir demonstruojami užsienio parodose yra tik prasta tarybinė lietuviško „obščepito“ kopija, arba autentiškų lietuviškų cepelinų parodija. Matyt, tai daroma specialiai, kad sumenkintų ir paniekintų pasaulio žmonių akivaizdoje Lietuvos virtuvę. O juk būtent tokiems, vežamiems į užsienį valgiams, turėtų būti griežta kontrolė, patvirtintos ir sertifikuotos gamybos technologijos“, - piktinasi V.Sakas.

Todėl kasmet jis kreipiasi į visuomenę ir kviečia atsiminti tikrąsias lietuviškų cepelinų tradicijas ir švęsti Pasaulinę cepelinų dieną: „Dvidešimt metų per visas žiniasklaidos priemones, ministerijas, valstybines institucijas skelbiu, kad lietuviai rugsėjo 30 dieną paskelbtų Pasauline cepelinų diena. Deja, lietuviai tyli, lyg cepelinu užspringę. Bet 2014 metais atsirado žmogus, gyvenime nematęs bulvių, ir vasario mėnesį, kai bulvės būna praradę beveik visas vertingas maisto medžiagas, tas žmogus pranešė lietuviams, kad vasario mėnesį bus cepelinų diena. Kur tai matyta! Juk būtent rugsėjo mėnesį, kai vyksta bulviakasis, talkos, o po jų talkininkams keliamos cepelinų vaišės, reikia skelbti Pasaulinę cepelinų dieną. Visi lietuviai, net ir užsienyje gyvenantys, mėgsta ir kerta cepelinus taip, kad net ausys kruta. Būtent tą dieną reikėtų visiems virti cepelinus su įvairiausiais įdarais, dalintis receptais ir gaminimo paslaptimis.“


Skanių cepelinų paslaptys

Iš kilogramo bulvių išeina 4-5 cepelinai.

Vienam cepelinui reikia apie 30-40 g įdaro.

Bulves virti su lupenomis. Tuomet krakmolas lieka bulvėse.

Bulves geriau virti dieną prieš tai. Iš šviežiai virtų pagaminta minklė būna šlapia.

Sutarkavus žalias bulves ir nusunkus, skystį reikėtų palaikyti, kad nusistovėtų krakmolas, kurį reikia sudėti į bulvių minklę, cepelinus verdant nesigaus košė.

Tam, kad tarkiai nepatamsėtų, reikia įdėti sutrintą vitamino C tabletę.

Kai cepelinai iškyla į paviršių, reikia virti apie 15-20 min.

Kad cepelinai neištižtų, į virimo vandenį įpilti 50 g šaltame vandenyje išmaišyto krakmolo.

Į cepelinų minklę negalima dėti miltų arba kiaušinių.

Cepelinams virti geriausia naudoti kuo didesnį platų žemą puodą. Dėti ne daugiau 5-6 cepelinų iš karto. 10 litrų puode virti ne daugiau kaip 15 didelių cepelinų. Jei mažesni, galima dėti ir daugiau. Cepelinai verdant puode turi plūduriuoti laisvai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“