Sodoma ir Gomora: ar šie miestai egzistavo

Sodomos ir Gomoros, seniai tapusių nuodėmės simboliu, tikrąją istoriją iki šiol gaubia paslapties migla. Yra daugybė versijų, kas gi iš tiesų įvyko tose gyvenvietėse, o jokių mokslinių archeologinių įrodymų iki šiol nėra rasta.

Legenda apie Abraomą ir jo sūnėną Lotą yra ne taip plačiai žinoma kaip vietovių, kuriose vyko Biblijoje aprašytieji įvykiai, pavadinimai. Sodomos žemės buvo laikomos labai turtingomis ir ten gyventi buvo prestižas. Taigi Abraomo sūnėnas Lotas ten ir įsikūrė. Bet, matyt, turtai prisidėjo prie to krašto žmonių moralinio supuvimo. Už tai, kad jie tapo ne šiaip pikti ir nuodėmingi, o peržengė visas leistino elgesio ribas, Dievas juos nubaudė, sugriaudamas miestus ir sunaikindamas gyventojus.

Kur ieškoma Sodomos ir Gomoros?

Istorikai jau daugybę metų laužo galvas dėl šios mįslės: išnagrinėję Bibliją ir antikinę literatūrą bando nustatyti bent apytikrę Sodomos ir Gomoros buvimo vietą. Bet tyrinėjimai kol kas nedavė jokių rezultatų. Britų archeologų ekspedicijos tyrinėjo net Negyvosios jūros dugną: jie rėmėsi fotografuojant iš kosmoso gautais duomenimis, pagal kuriuos po vandeniu esama kažkokių objektų. Tai, beje, prieštarauja Biblijos faktams. Jeigu miestai buvo palaidoti po sieros ir pelenų sluoksniu, visai įmanoma, kad tai buvo asteroidas, kaip spėja kiti specialistai. Be to, tuo laikotarpiu kaip tik ir būta panašaus reiškinio. Visos paieškos yra bergždžios ir daugelis mokslininkų yra linkę manyti, kad legenda - grynas prasimanymas ir to iš tiesų niekada nevyko. Yra ir kitokia versija: „Viešpaties bausmė" buvo tokia, kad iš miestų neliko nė pėdsako. Tai iš tiesų yra įmanoma, jei gamtos kataklizmas buvo milžiniškos griaunamosios jėgos.

Legenda apie šiuos miestus yra įtraukta į Pradžios knygą, kuri yra Senojo Testamento dalis. Taip pat nurodoma, kad netoliese buvo tokie miestai kaip Adma, Sevojimas ir Sigoras. Šie miestai buvo įsikūrę Negyvosios jūros pietinėje pakrantėje. Žinoma, būtent čia jau XIX a. ir prasidėjo Sodomos paieškos. Tačiau amerikiečiui mokslininkui, optimistiškai tikėjusiam, kad jūros pakrantėje aktyviai kūrėsi žmonės, jokių įrodymų rasti nepavyko.

XX a. pradžioje amerikietis Viljamas Olbraitas (William Albright) atkasė tuo laikotarpiu statytą Bab El Bra šventyklą ir iškėlė hipotezę, kad būtent ši šventykla buvo mieste, kurio yra nesėkmingai ieškoma. Taip pat šalia buvo atkastos iš plytų sumūrytų sienų liekanos, kapinės ir kiti objektai, įrodantys, kad čia būta civilizacijos.

Be to, daugelis pastatų buvo apanglėję, o tai rodo, kad miestą sunaikino gaisras ar su ugnimi susijusi stichija. Tačiau tikslių duomenų, kas sukėlė gaisrą ir ar ši gyvenvietė yra Sodoma - nėra.

Ko gero, svarbiausia priežastis, dėl kurios mokslininkams nepavyksta aptikti Sodomos pėdsakų ir net prieiti kokios nors vieningos nuomonės, yra ta, kad čia itin glaudžiai persipina mokslinės, politinės ir religinės ambicijos. Judėjai yra įsitikinę, kad biblinio miesto egzistavimo įrodymų būtina ieškoti tik Izraelio teritorijoje. Ambicingi mokslininkai iš Amerikos ir Britanijos tiesiog nori rasti artefaktų, nesvarbu, kur ir kaip. Nei vieni, nei kiti po dar vienos nesėkmės nenuleidžia rankų, nes nori įrodyti, kad visa, kas aprašyta Biblijoje, - tiesa.

Didysis riftas arba Didysis lūžių slėnis driekiasi nuo Sirijos iki Afrikos, jo ilgis daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų. Tai yra turistų mėgstama vieta, o mokslininkai mano, kad paprastas žemės drebėjimas ir net jų virtinė negalėjo išprovokuoti tokių vertikalių uolų susidarymo, ko gero, ten nukrito meteoritas. Kai kas mano, kad būtent meteoritas pražudė ieškomus miestus, o tokio galingumo kataklizmas nušlavė nuo Žemės paviršiaus visus artefaktus, kurie praverstų šiuolaikiniams mokslininkams. Ne mažiau populiari teorija, kad legenda apie Sodomą ir Gomorą yra ne kas kita kaip pamokomojo turinio meno kūrinys, neatpasakojantis realių istorinių faktų.

Kaip pasireiškė Dievo bausmė?

Pagal legendą, ugnis ir siera nuodėmingą miestą užklupo „iš dangaus". Sprendžiant iš aprašymo, tai labiausiai primena vulkano išsiveržimą, bet geologai tikrai žino, kad Jordano slėnyje, laikotarpiu, kai ten turėjo gyventi Lotas, jau dešimtis tūkstančių metų aktyvių vulkanų nebuvo. Dabar viena iš populiarių versijų - žemės drebėjimas, pražudęs visa, kas gyva. Kiti specialistai neatmeta stiprios audros ir kamuolinių žaibų tikimybės. Ore susprogęs ir ugnies lietumi ant žemės nukritęs meteoritas daugumos britų mokslininkų nuomone - bene tikėtiniausia versija. Senovės astronomas, gyvenęs 3000 metų pr.m.e., nubraižė tokio dangaus kūno kritimo trajektoriją. Tiesa, yra nedidelis neatitikimas: Biblijoje aprašytieji įvykiai vyko tūkstančiu metų anksčiau. Kad šioje vietovėje būta nukritusio meteorito, kalba ir uolienas tyrę archeologai: jos išsilydė, o tai rodo, kad jas paveikė aukšta temperatūra. Tikėtina, kad dėl sprogimo iš Negyvosios jūros buvo išmesta daug druskų, kurios aplinkinėje vietovėje sunaikino visą gyvybę.