Paslaptingas modelis

Kas buvo ta mergina? Iš kai kurių istorinių duomenų aiškėja, kad ji buvo slapta dailininko sužadėtinė. Fornarina - merginos, vardu Margerita Luti (Margherita Luti), pravardė. Ji buvo kepėjo Frančesko Lučio iš Sienos duktė, tiek sužavėjusi Rafaelį, kad tas net nebegalėjo dirbti. O pravardė ir reiškia - kepėjo dukra.

Pasakojama, kad 1483 metais Urbine gimusį Rafaelį Sienos bankininkas Agostinas Kidžis (Agostino Chigi) pakvietė ištapyti savo užmiesčio vilą Tibro krantinėje Romoje. Agostinas globojo jaunąjį Rafaelį, todėl ir užsakė jam dekoruoti antrąjį „Villa Farnesina“ aukštą. Darbas užtruko ilgai, su pertrūkiais, ir užsakovas galų gale susiprotėjo, kodėl dailininkas dirba taip neatsakingai, ir leido Fornarinai persikraustyti į vilą kartu su Rafaeliu. Šis sėkmingai užbaigė darbą ir kartu su mokiniais sukūrė garsiosios freskos „Galatėjos triumfas“ kompoziciją.

Garsiausias Rafaelio tapytas Fornarinos atvaizdas - tai „Jaunos moters portretas“ (taip pat žinomas kaip „Fornarina“), sukurtas 1518-1519 m. klasikiniu realistiniu stiliumi, būdingu Renesanso epochos menui. Modelį gaubianti šviesa dar labiau išryškina jos grožį ir patrauklumą, Fornarina žaviai šypsosi dailininkui ir žiūrovams. Šiandien šis portretas saugomas Romos Nacionalinėje meno galerijoje „Palazzo Barberini“.

Labai reikšminga detalė, patvirtinanti, kad Fornarina yra būtent dailininko mylimoji: garsiajame Margaritos Luti portrete Rafaelis įrašė savo vardą, ir ne kur nors kamputyje, o ant kairės modelio rankos užrištos juostelės - „Raffaello da Urbino“. Dar didesnė mįslė buvo atskleista prieš keletą metų: paveikslą restauruojant ant merginos kairės rankos piršto buvo rastas jungtuvių žiedas, iš kurio galima spręsti, kad Fornarina buvo dailininko nuotaka. Bet kodėl dailininkas žiedą paslėpė jį uždažydamas?

Slaptos ir oficialios sužadėtuvės

Čia rutuliojasi tikra drama: Rafaeliui prisiėjo tai padaryti, nes būdamas įsimylėjęs kepėjo dukterį jis pasižadėjo vesti kardinolo Bernardo Dovizio (Bernardo Dovizi) dukterėčią. Atsakyti aukšto rango merginos dėdei, primygtinai „rekomendavusiam“ ją į žmonas, Rafaelis negalėjo. Tokios jungtuvės jam būtų buvusios naudingos: dailininkas būtų įgijęs aukštą padėtį ir daugybę galimybių sėkmingai pardavinėti savo kūrinius, todėl visai įmanoma, kad Rafaelis tiesiog nenorėjo pasiūlymo atmesti. Bet ir pasielgti prieš savo valią nenorėjo.

Jaunasis moters grožio šlovintojas sumanė gudrią išeitį: jis vis atidėliodavo vestuves, kol kardinolo dukterėčia Marija mirė. Rafaelis jos taip ir nevedė. O žiedas 500 metų buvo paslėptas: Rafaelis, o gal jo draugas Džulijus Romanas (Giulio Romano), pardavęs paveikslą dailininkui mirus, žiedą uždažė. Jeigu tiesa apie dailininko ir modelio ryšį būtų buvusi atskleista, neišvengiamai būtų kilęs skandalas, Rafaelio reputacija būtų smarkiai pašlijusi, jo mokiniai būtų netekę visų Vatikano užsakymų.

Ir tai dar ne paskutinė portreto mįslė: ištyrus paveikslą rentgenu paaiškėjo, kad antrajame jo plane iš pradžių buvo nutapytas peizažas su mirtos krūmu, o jis yra meilės deivės Veneros medis.

Taigi visos po 500 metų atskleistos paslaptys rodo, kad dailininkas buvo įsimylėjęs ir slapta susižadėjęs ar susituokęs su Fornarina, kuri iki meistro mirties buvo jo mylimiausias modelis ir, ko gera, pozavo daugeliui jo garsiųjų Madonų.

Taigi „Jaunos moters portretą“ galima pavadinti tikra istorijos apie tragišką ir labai romantišką draudžiamą meilę relikvija. Estetiniu požiūriu tai yra nuostabus meno kūrinys, sužavėjes žiūrovus nuo jo sukūrimo akimirkos, tikras Renesanso epochos šedevras.

„Donna velata“

Rafaelio amžininkas Dž.Vazaris (Giorgio Vasari) savo knygoje apie garsiausių italų renesanso dailininkų gyvenimus „Le Vite“ rašė, kad kartą Rafaelis sukūrė neregėto grožio moters portretą. Ir kad tai buvo moteris, kurią Rafaelis mylėjo iki gyvenimo pabaigos. Jis kalba apie „Donna velata“, kuriai pozavo taip pat Fornarina.

Šiame darbe yra dvi įdomios detalės. Pirmoji - papuošalas. Merginos plaukuose yra tas pats papuošalas, kaip ir pirmajame portrete, nutapytame prieš 2-3 metus. Antroji detalė: „Donna velata“ iš italų kalbos verčiama kaip „moteris su skraiste“. Tokias skraistes dėvėdavo vien ištekėjusios romietės. Bet oficialiai Fornarina nebuvo ištekėjusi...

O kaip susiklostė mylimos Rafaelio moters likimas jam mirus? Dž.Vazaris rašo, kad Rafaelis, suvokdamas, jog miršta, mylimąją išsiuntė iš savo namų ir nurodė ją viskuo aprūpinti. Italų meno žinovai yra įsitikinę, kad mergina vėliau buvo jėga išsiųsta į vienuolyną. Nors Rafaelis ja pasirūpino, po jo mirties jos nebebuvo kam apginti. Niekam nereikėjo, kad ji paviešintų savo santykius su Rafaeliu, juk jis buvo palaidotas kaip kardinolo dukterėčios jaunikis.