Sielos samprata religijose ir kultūrose

Kaip suprantama siela?

Kas yra siela, kaip ji atsiranda ir vystosi, įvairiose kultūrose aiškinama skirtingai. Bet šiuose vertinimuose yra daug bendrumų, nepriklausomai nuo to, ar tai yra Šiaurės tautų, ar Senovės Egipto gyventojų požiūris. Siela visada buvo laikoma tam tikra substancija, susijusia su žmogaus kūnu, bet galinti būti ir ne jame, o už jo ribų. Sielos suvokimo šaknys slypi seniausiuose tikėjimuose, kuriuose ši paslaptinga substancija būdavo priskiriama ir gyvūnams, ir net augalams. Daugelyje kultūrų siela būdavo neatskiriamai siejama su kvėpavimu, nes žmogaus „aš" dingdavo kartu su gebėjimu kvėpuoti, mirties akimirką.

Be to, senovės žmones laikytis tokių pažiūrų skatino ir faktas, kad sapne tas „aš" atsiskiria nuo žmogaus kūno, gyvena savo gyvenimą, turi neribotų galimybių, o tai savo ruožtu pagimdė tikėjimą, kad siela gali egzistuoti savaime ir judėti įvairiuose pasauliuose, pavyzdžiui, iš gyvųjų pasaulio pereiti į mirusiųjų. Sunku rasti seną kultūrą, kuri būtų neigusi tam tikros dvasinės esybės, gyvuojančios atskirai nuo žmogaus, realumą. Pagal prasmę panašus yra ir žodis „dvasia", kai kada reiškiantis sielą arba žmogaus sąmonę, egzistuojančią atskirai nuo kūno - paprastai po mirties.

Kaip buvo įsivaizduojama ir vadinama siela

Sielos filosofija, regis, paprasta nebuvo nė vienoje religijoje. Bet vieną iš sudėtingiausių koncepcijų išplėtojo Senovės Egipto civilizacija. Aišku, sielos įsivaizdavimas per ilgą, daugybę amžių trukusią, Senovės Egipto istoriją kito, bet tradicija statyti didingas kapavietes, balzmuoti mirusiuosius (ne tik žmones, bet ir gyvūnus) ir laidojimo patalpas prikrauti įvairiausių vertingų daiktų, kaip aiškėja, buvo tiesiogiai susijusi su tikėjimu sielos egzistavimu.

Deja, dauguma egiptiečių laidojimo vietų į mokslininkų rankas pateko jau apiplėštos, bet tos, kurios išliko santykinai nepaliestos, kaip, pavyzdžiui, 1922 m. rastas Tutanchamono kapas, suteikia daug informacijos apie įvairių pavidalų sielos keliones ir nuotykius. Tokių „dvasių", atspindinčių žmogaus asmenybę po jo mirties, senovės egiptiečių požiūriu buvo gana daug. Viena iš jų - „Ka", „antrininkas", tai yra kažkokia esybė, kuri po žmogaus mirties gyvena jo kape esančioje skulptūroje ir maitinasi aukomis, paliekamomis viduje. „Ka" geba praeiti per netikras (nupieštas) duris, kurios vaizduojamos kapavietės vidinėse sienose. „Ka" turi ir žmonės, ir dievai, o pastarieji, kaip ir faraonai, jų turi kelis. Būtent į „Ka" kreipdavosi tie, kas dievų prašydavo malonės ir pagalbos.

Kita panaši esybė buvo vadinama „Ba", vaizduojama kaip paukštis su žmogaus galva, o ją sudarė šeimininko emocijos ir jausmai, jo sąžinė. Po mirties „Ba"palieka kūną ir keliauja po pasaulį, gali apsigyventi šventuosiuose gyvūnuose. Žmogui dar esant gyvam „Ba" klajoja po sapnų pasaulį. „Ba" atvaizdų galima pamatyti ant įvairių kulto reikmenų, amuletų.

Žmogaus kūnui, nors ir mirtingam, taip pat būdavo teikiama sakralinė reikšmė. Mumifikuoti palaikai buvo vadinami „Sah" ir buvo laikomi žmogaus sielos, kuri palikdavo kūną per laidotuvių ceremoniją, įsikūnijimu. Kad „Sah" spėtų pasirodyti, reikėjo išlaikyti kūną tokį, koks jis buvo gyvas, specialiai apdorojant mirtingą žmogaus kūną „Hat". Ypatingas dėmesys būdavo skiriamas širdžiai, kuri paskui būdavo sveriama dievo Ozirio svarstyklėmis, tikrinant, ar žmogus gyveno dorai. Širdis, kitaip kaip kiti organai, mumifikuojant būdavo paliekama kūne.

Tarp šių ir daugelio kitų sielos įsikūnijimų galima išskirti dar „šešėlį", kuris galėjo gyvuoti atskirai. Jam, kaip ir kitoms žmogaus sielos formoms, reikėdavo pomirtinių aukų, iš čia ir kilo tradicija egiptiečių kapus pripildyti įvairiausių daiktų, nuo maisto produktų iki brangenybių.

Nuo šios išsamios ir sudėtingos tikėjimo siela ir jos kelionėmis sistemos žmonijos kultūra perėjo prie didžiųjų Antikos išminčių veikalų, o jie samprotavo maždaug panašiai, tam tikra prasme net plėtodami egiptiečių vaizdinius apie sielą. Daug šia tema kalbėjo „mokslo tėvai" Platonas ir Aristotelis, šiek tiek skirtingai vertindami sielos fenomeną, bet teikdami jai vienodai didelę reikšmę, galbūt ne iki galo suvokiamą iki šiol. Aristotelis nekėlė klausimo, ar siela egzistuoja, tik su kitais filosofais diskutuodavo apie jos atsiradimo akimirką.

Šiais samprotavimais rėmėsi ir vėliau atsiradusi krikščioniškoji kultūra, nors ji tiesiogiai ir nėra grindžiama graikų doktrina, bet vis dėlto yra glaudžiai su ja susijusi.

Sielos atsiradimo akimirka visada būdavo aiškinama trejopai. Pagal pirmąjį požiūrį siela egzistuoja iki žmogaus gimimo - šio požiūrio laikosi Platonas. Antrasis požiūris, būdingas krikščionybei ir kitoms religijoms - sielą iš nieko sukuria Dievas ir tai vyksta formuojantis kūnui. Pagal trečiąją versiją, iki įsikūnijimo fiziniame apvalkale, siela yra dalis kažko bendro, visa apimančio.

Beje, ir teologai yra bandę aiškinti sielos fenomeną įvairiais požiūriais, ne išimtis ir krikščionybė. Krikščionys tiki, kad žmogaus sielai yra duodamas vienas žemiškasis gyvenimas, o po Dievo teismo - arba amžinasis gyvenimas, arba amžinoji bausmė. O nemažai religijų yra grindžiamos reinkarnacijos idėja.

Reinkarnacija arba sielų persikėlimas

Tai - hinduizmo pamatas. Atmanas - pirmapradė dvasinė prigimtis, bendra visoms būtybėms, o džyva (beje, turinti bendrą šaknį su žodžiu „gyvas") - individuali nemirtinga siela. Vienam kūnui mirus, siela persikelia į kitą ir jame gyvuoja toliau. Reinkarnacijos procesas gali tęstis amžinai.

Budizmas iš esmės neigia nemirtingos sielos egzistavimą, bet savo sekėjams palieka galimybę šiuo klausimu laikytis bet kokio požiūrio, tikėti sielų persikėlimu arba netikėti. Gautama Buda šiuo klausimu „tauriai tylėjo".

Hinduizmas - toli gražu ne vienintelė religija, kuri pripažįsta reinkarnaciją. Sielos persikėlimu tiki sintoistai, daosizmo sekėjai. Be to, apie reinkarnaciją kalbėjo ir krikščionys, tarp jų - Džordanas Brunas (Giordano Bruno), už panašias idėjas sumokėjęs gyvybe.

Pirmaisiais naujosios eros amžiais reinkarnacijos klausimą kėlė judaizmo teoretikai, taip gimė gilgulo idėja - sielų persikėlimas į gyvūnus, augalus ir net negyvą medžiagą. Kai kurie autoriai kėlė hipotezę, kad visatoje viskas nuolatos keičiasi, vyksta metamorfozės, įskaitant angelus ir patį Dievą.

Kad ir kokiai kultūrai priklausytų žmogus, kiekvienoje galima rasti suvokimo apie žmogaus dvasinę esybę istoriją. O ir šiuolaikinį gyvenimą, šiuolaikinį meną visi tie tikėjimai tik praturtina. Kokie būtų literatūra, muzika, teatras ir kinas, jei nenagrinėtų žmogaus sielos ir jos kelionių, persikėlimų temos? Literatūroje net atsirado terminas „Doppelgaenger" - personažo antrininkas, tamsioji jo asmenybės pusė. Ar naujojo tūkstantmečio žmonės yra pasirengę atsisakyti šių senų, o galbūt jau pasenusių pažiūrų? Sprendžiant iš visko - ne.