Penkiasdešimt septynios E. Hemingvėjaus katės

Piečiausiame JAV žemyninės dalies mieste Ky Veste (Floridos valstija) yra įsikūręs visų labai mėgstamas muziejus. Buvęs garsaus rašytojo namas dabar traukia lankytojus ne tik eksponatais. Kasmet tūkstančiai žmonių aplanko Ernesto Hemingvėjaus namą muziejų, kad pamatytų rašomąjį stalą, prie kurio buvo sukurti romanai „Atsisveikinimas su ginklais", „Kam skambina varpai" ir kiti žinomi kūriniai. Papildoma atrakcija - per pusšimtį kačių, vaikštinėjančių po maždaug pusės hektaro ploto sklypą. E.Hemingvėjus buvo nepaaiškinamai prisirišęs prie šių būtybių. 1957 m. jo vilos specialioje patalpoje gyveno 57 gyvūnėliai: 43 suaugusios katės ir 14 kačiukų. Jis įvedė tradiciją suteikti joms vardus, kuriuose būtinai būtų raidė „s" - neva miaukiančiai genčiai ypač patinkantis garsas. Nugaišusios pūkuotos augintinės buvo laidojamos specialiose kačių kapinėse - tiesiai po valgomojo durimis.

Dabar šis muziejus yra kokių 60-ies kačių namai. Nuo savo gentainių šių namų gyventojos skiriasi pirštų skaičiumi, jų gali būti 6, o kai kurių letenos yra su 7 ar net 8 pirštais. Šią fiziologinę ypatybę jos paveldėjo iš savo proprosenelės - katės Snoubol (Sniego gniūžtės). Kiekviena jos letenėlė buvo su papildomu pirštu, o ši savybė, vadinama polidaktilija, buvo laikoma katei naudinga. Jokių kitų būdingų bruožų, vienijančių visas dabar gyvenančias E.Hemingvėjaus kates, nustatyti neįmanoma. Jos - įvairiausios išvaizdos ir proporcijų. Nebent visos ramiai reaguoja į nusibodusius turistus, persekiojančius jas su fotoaparatais ir prašančius parodyti leteną. Kai kurios murklės geriau renkasi poilsį krūmuose, toliau nuo smalsių žiūrovų.

Katę, vardu Snoubol, rašytojui 4-ame dešimtmetyje padovanojo kapitonas Stenlis Deksteris. Iki to laiko E.Hemingvėjus ne itin žavėjosi katėmis, bet Snoubol pavergė jo širdį. Rašytojas taip prisirišo prie šios ypatingos būtybės, kad vėliau jo namuose atsirado visa kačių kolonija.

Po E.Hemingvėjaus mirties jo namas tapo keturkojų draugių prieglobsčiu. Dabar katės buvusioje E.Hemingvėjaus viloje jaučiasi kaip namuose, jų sutiksite visur, net didžiojo rašytojo miegamajame. Žmones, aplankančius E.Hemingvėjaus muziejų, labiausiai domina būtent katės, o ne kitos įžymybės. Jos pagyvina negyvenamus tuščius kambarius, o gidams visada yra apie ką papasakoti smalsiems lankytojams. Katės netrukdomos vaikštinėja po kambarius, kuriuose E.Hemingvėjus kūrė savo romanus, ir naudojasi šėrykla, kuri yra pasiekiama kiaurą parą. E.Hemingvėjaus kates prižiūri muziejaus darbuotojai. Kiekviena katė buvo pavadinta kokios nors garsenybės arba kurio nors didžiojo autoriaus kūrinio herojaus vardu. Snoubol atžalų vardai metams bėgant tapdavo vis pompastiškesni. Tarp dabar gyvenančių jos palikuonių - pilkas juostuotas Haris Trumenas, trijų atspalvių kailio Gertruda Stain, gražuolė balta krūtinėle Odri Hebern ir dūmo spalvos Sofi Loren. Labiausiai iš visų į savo bendravardį yra panašus juodas ir baltas Čarlis Čaplinas. Yra čia ir rudas Ivanas be pavardės, kurio nereikėtų painioti su taip pat rudu Pablu Pikasu. Ivanas mėgsta budėti prie kasos. Beveik visos katės yra sterilizuotos, išskyrus gal porą, kad nenutrūktų garsi kačių giminė. Vienas muziejaus išlaidų punktas yra „paveldėtojų" maitinimas. Katės ramiai snaudžia tiesiog ant didžiojo rašytojo lovos. Kita mėgstama kačių vieta yra šventovių šventovė - rašytojo kabinetas.

Katės dažnai apžiūri vietos veterinaras. Jis rūpinasi jų sveikata, skiepija, reikalui esant gydo. Katės ten gyvena savo malonumui ir jokio vargo nemato. O kačių kapinėse saugomas kiekvieno namo muziejaus keturkojo gyventojo atminimas. Bet neseniai E.Hemingvėjaus katėms iškilo tam tikrų problemų iš JAV žemės ūkio departamento pusės. Valdininkai tvirtina, kad Ky Vesto katės, laisvai visur vaikštinėjančios, publikai yra demonstruojamos kaip zoologijos sode, taigi pagal atitinkamą įstatymą visą kačių šeimą reikia uždaryti į narvus. Minėtas departamentas taip pat mano, jog yra neleistina katėms laisvai vaikštinėti po kaimynų kiemus, nes tai jiems gali „padaryti žalos". Departamentas neviešina skundų šaltinio ir jų skaičiaus. Muziejaus direktorius jau ne vienus metus derasi su bjauriąja ministerija. Galop E.Hemingvėjaus valdas teko aptverti siena, kad Snoubol palikuonės negalėtų išeiti iš savo rezidencijos. Bet įstatymų sergėtojai ir toliau reikalauja narvų šioms nepriklausomoms ir laisvę mylinčioms gyventojoms.

Vienas iš Ky Vesto gyventojų, šalia E.Hemingvėjaus muziejaus esančio viešbučio savininkas, taip išsakė savo nepasitenkinimą susiklosčiusia padėtimi: „Jie ką, neturi svarbesnių reikalų? Mes visiškai nesiskundžiame katėmis! Apskritai aš jau jų pasiilgau. Jos visada vaikštinėdavo mano sode, kol nebuvo pastatyta tvora. Katės nesukelia jokių nepatogumų, jos yra gerai prižiūrimos". Kol muziejaus direktorius kaunasi teismuose, E.Hemingvėjaus katės ramiai gyvena name, nenujausdamos apie savo, o tiksliau - departamento darbuotojų sukeltas problemas.

Nestandartinių kačių šlovė metams bėgant jau beveik susilygino su jų šeimininko šlove. „Pusė namo muziejaus lankytojų čia atvažiuoja dėl kačių", - prisipažįsta Meri, E.Hemingvėjaus palikimo saugotoja.