Sunku net įsivaizduoti, kiek pasaulinio garso šedevrų buvo sunaikinta per gaisrus, potvynius, karus ar tiesiog per neišmanymą. O geriausiu atveju jie atsidūrė privačiose kolekcijose. Apžvelkime bent mažą jų dalį.
„Leda“ dingo karališkuosiuose apartamentuose
Apie 1530-us metus Mikelandželas nutapė ikonografinio siužeto paveikslą „Leda ir gulbė“: Spartos karaliaus Tindarėjo žmoną suvedžioja gulbe pasivertęs Dzeusas. Dailininko draugas ir mokinys Antonijus Minis kūrinį išvežė į Prancūziją. Netrukus „Leda“ atsidūrė karaliaus rūmuose Fontenblo, o ten jo pėdsakas visiškai dingo. Apie paveikslą galime spręsti tik iš „Raudonojo florentiečio“ - dailininko Roso Fiorentino (Rosso Fiorentino), dirbusio Pranciškaus Pirmojo rūmuose, padarytos blankios jo kopijos. Kažkas panašaus atsitiko ir su Leonardo da Vinčio „Leda ir gulbe“: išliko tik jo mokinio Čezarės da Sesto (Cesare da Sesto) nutapyta paveikslo kopija.
„Velniškas vėjas“ nunešė ir paveikslą
Rusų dailininkas Vasilijus Vereščiaginas (1842-1904), garsėjęs karo tematikos paveikslais, tyrinėtojams yra ypatingas autorius. Manoma, kad dingo daugybė jo kūrinių - tokios jau buvo sąlygos, kuriomis jie buvo tapomi. Bet kur dingo kraują stingdantis paveikslas „Anglai numalšina indų sukilimą“, - neaišku. 1874-1876 ir 1882 metais V.Vereščiaginas dukart nukeliavo į Indiją. Jis planavo kurti paveikslų ciklą Indijos žiauraus nukariavimo ir išnaudojimo tema. Drobėje - valstiečių, sukilusių prieš kolonizatorius, sušaudymo scena. Egzekucijos būdas vadinosi „velniškas vėjas“: žmonės pririšami prie patrankų vamzdžių ir davus komandą visi pabūklai vienu metu iššauna. Tokia mirtis indams buvo tuo baisesnė, kad pagal jų tikėjimą siela ir kūnas, tiesiog sudraskytas į gabalus, jau negali atgimti. Tarp nuteistųjų - senukai valstiečiai, įkūnijantys nenugalimą dvasios jėgą. Pagal turinį tai vienas labiausiai sukrečiančių paveikslų visoje pasaulio tapybos istorijoje. 1887 m. paveikslas buvo eksponuojamas Londone ir sukėlė protestų audrą; dailininkui, kurį beprasmiška įtarinėti iškraipant tikrovės faktus, buvo grasinama teismu. Tačiau paprasti londoniečiai suprato, kad viskas taip ir buvo. Ir paveikslas neaiškiomis aplinkybėmis tiesiog dingo iš parodos. Liko tik daugybė jo kopijų.
V.Kandinskis sudegė lauže
Ko gera, didžiausių nuostolių (didele dalimi tyčinių) menui padarė XX a. karai ir diktatūros.
Vokietijos propagandos ministras J.Gebelsas (J.Goebbels) iki 1937 metų iš 32 muziejų konfiskavo ir nurodė vienu metu eksponuoti 650 „degeneracinio“ („žydų-bolševikų“) meno pavyzdžių. Taip buvo vadinami modernistiniai kūriniai, neatitinkantys A.Hitlerio skonio ir „keliantys pavojų arijų tautai“. Į tokius vernisažus pateko Marko Šagalo, Oskaro Kokoškos (Oskar Kokoschka), Paulio Klė (Paul Klee), Pito Mondriano (Piet Mondrian), El Lisickio (El Lissitzky), Emilio Noldės (Emil Nolde), Makso Ernsto (Max Ernst) paveikslai. Iš viso buvo konfiskuoti 16 558 meno kūriniai! Dalis jų buvo parduota aukcionuose Šveicarijoje, bet daugiau kaip tūkstantis buvo sudeginti, o didžioji dalis sukišta į Berlyno rūsius, kur jie ir buvo rasti 1945 m.
1942 m. Že de Pomo (Paryžius) meno centro sode buvo sudeginti P.Pikaso, S.Dali, Ch.Miro, F.Ležė (F.Leger), P.Klė, M.Ernsto paveikslai. Tarp nacių sunaikintų šedevrų - trys Vasilijaus Kandinskio darbai iš serijos „Kompozicijos“. Vienas yra žinomas iš eskizų, kitas - iš nuotraukos.
1945 m. traukdamiesi naciai padegė Imendorfo pilies muziejų, kuriame buvo saugoma privati kolekcija iš Vienos: ją sudarė 14 dabar brangiausiai vertinamo dailininko pasaulyje, austrų simbolisto Gustavo Klimto (Gustav Klimt) paveikslų. Ar jie žuvo liepsnose, ar buvo išgelbėti ir dabar puošia kažkieno prabangius salonus? Kas žino.
1945 m. sąjungininkams bombarduojant Dresdeną bomba pataikė į mašiną, iš Dresdeno galerijos į Kenigšteino pilį gabenusią per šimtą paveikslų, kur jie turėjo būti paslėpti. Vienas iš jų - Gustavo Kurbė (Gustave Courbet) „Akmenskaldžiai“, sukrėtęs 1850 m. Paryžiaus saloną.
Per gaisrą Antrojo pasaulinio karo metais sudegė (o gal pasinaudojus sumaištimi buvo pavogtas iš Magdeburgo muziejaus) V. van Gogo (V. Van Gogh) paveikslas „Dailininkas kelyje į Taraskoną“ (1888 m.). Jis yra tuo vertingesnis, kad tai - autoportretas, kuriame V. van Gogas pavaizdavo save, žingsniuojantį keliu su visa įprasta dailininko manta.
1945 m. Berlyne per gaisrą, kilusį slėptuvėse Frydrichshaino rajone, kur buvo surinkti Berlyno muziejų paveikslai, sudegė Karavadžo (Caravaggio) „Kurtizanės portretas“. Ugnis tada amžiams pražudė dar mažiausia 400 P.Rubenso, F.Gojos (F.Goya), L.Kranacho (L.Kranach), J.Jordanso (J.Jordaens), A.van Deiko (A.van Dyck) darbų.
Pašaras kiaulėms
Karavadžas (Michelangelo Merisi da Caravaggio), didžiausias XVII a. dailės reformuotojas, iš esmės realizmo pradininkas, nukentėjo ne vieną kartą. 1969 m. Palerme, iš Šv.Lauryno koplyčios buvo pavogtas jo paveikslas „Kristaus gimimas su šv.Pranciškumi ir šv.Laurynu“. Pavogtas paveikslas buvo atiduotas saugoti vieno mafiozo šeimai ir laikomas visiškai netinkamomis sąlygomis. „Gimimą“ ilgai graužė ir kiaulės, ir žiurkės. Galų gale šeimininkai nutarė jį tiesiog sudeginti. Ši versija, su kuria susitaikyti yra labai sunku, yra tikėtina, nes apie paveikslo likimą papasakojo vienas užverbuotas mafiozas. Karavadžo paveikslas iki šiol įrašytas pirmuoju pagrobtųjų italų šedevrų sąraše, ir trečiuoju - pasauliniame vertingiausių pavogtų meno kūrinių reitinge.
Dievo Motina su peiliu
Dingusių ikonų nė nesuskaičiuosi. Vienas iš paskutiniųjų garsiai nuskambėjusių atvejų - Androniko Dievo Motinos ikonos vagystė 1984 m. Kadaise ikona priklausė Bizantijos imperatoriui Andronikui Paleologui ir buvo laikoma stebuklinga. Sudėtingais keliais ikona 1877 m. galų gale pateko į Kazanės Dievo Motinos vienuolyną. Dingus šiai senovinei šventenybei, išliko tik jos kopija. Ant Dievo Motinos kaklo matyti turkų padaryta kraujuojanti žaizda. Prie autentiškos ikonos buvo laikomas futliaras su Damasko plieno peiliu - įrankiu, kuriuo buvo smogta. Bet plėšikams, matyt, svarbiausia buvo nedideli ikonos gabaritai - 25x35 cm.
Kur yra vienintelis Rembranto jūros peizažas?
1990 m. buvo apiplėšta garsios filantropės Izabelos Stiuart Gardner, surinkusios 2500 Europos meno pavyzdžių, privati meno galerija Bostone. Trylika darbų pagrobė du vagys, persirengę policininkais - tai stambiausias muziejaus apiplėšimas JAV istorijoje. Dviejų šedevrų yra ypač gaila. Pirmasis - J.Vermejerio (J.Vermeer) „Koncertas“, kuris yra įkainotas 200 mln. dolerių ir yra vienas vertingiausių pavogtų meno kūrinių pasaulyje.
Antrasis - vienintelis didžiojo portretisto Rembranto jūros peizažas „Kristus per audrą Galilėjos jūroje“. 2013 m. FTB paskelbė, kad nusikaltimas yra atskleistas, plėšikų tapatybė nustatyta. Bet kas žmonijai iš to? Drobės dingo negrįžtamai.
Labai brangus skenduolis
1998 m. rugsėjo 2-ąją lėktuvas, iš Niujorko vykęs į Ženevą, nukrito į Atlanto vandenyną, bandydamas avariniu būdu nusileisti Kanados oro uoste - įvykus trumpajam jungimui, lėktuve kilo gaisras. Žuvo daugiau kaip 200 keleivių. Buvo sunaikintas ir gabentasis P.Pikaso (P.Picasso) paveikslas „Dailininkas“ (1963 m.). Ar atsitiktinai sudužo lėktuvas, kuriuo „skrido“ dar ir milijardo dolerių vertos brangenybės? Vandenyje buvo rasta
20 cm dydžio paveikslo dalis, o brangenybės dingo negrįžtamai.
200 mln. eurų supleškėjo krosnyje
2012 m. spalio 16-ąją 3 val. nakties iš Roterdamo „Kunsthal“ muziejaus per dvi minutes buvo išnešti septyni apie 200 mln. eurų vertės šedevrai: P.Pikaso,
A.Matiso (H.Matisse), K.Monė (C.Monet), P.Gogeno (P.Gauguin), L.Froido (L.Freud) darbai.
Pėdsakas Olandijos policiją nuvedė į Rumuniją, kur 2013 m. buvo sulaikyti amžiaus vagystės dalyviai. Suėmus jos sūnų, Olga Dogaru, vieno iš plėšikų senutė mama, daiktinius įrodymus - pagrobtuosius paveikslus - užkasė kaimo kapinėse. Bet vėliau ji nusprendė jų visai atsikratyti ir sudegino krosnyje. Pelenuose buvo rasta dažų, grunto, drobės ir šimtamečių vinių likučių. Pasaulis buvo sukrėstas. Tamsuoliškumas niekada nebuvo naudingas menui, bet pasielgti šitaip!..