Paslaptingiausios pasaulio salos (II)

Gyvačių sala

Maždaug už 150 km nuo Brazilijos San Paulo miesto Atlanto vandenyne yra sala, kurioje knibždėte knibžda gyvačių. Jų ten tiek daug ir jos yra tokios nuodingos, kad Brazilijos valdžia visiškai uždraudė ekskursijas į Gyvačių salą. Keimada Grandėje (tai oficialus salos pavadinimas) išsilaipinti leidžiama tik kariškiams, kurie kartą per metus tikrina automatinį švyturį, ir kai kuriems mokslininkams, atvykstantiems čia į retas ekspedicijas. Bet net tokie kvalifikuoti specialistai gali lankytis saloje tik lydimi gydytojo, jei kartais įkąstų gyvatė. Brazilai tiek bijo Gyvačių salos, kad net prikūrė apie ją daugybę mitų ir gandų. Pagal vieną jų, gyvates į salą atgabeno piratai, kad šios saugotų jų lobius.

Bet tikroji jų atsiradimo istorija nėra tokia romantiška, nors ir įdomi. Baigiantis paskutiniam ledynmečiui, prieš maždaug 11 tūkst. metų sala dar buvo žemyno dalis. Bet kai vandenyno lygis ėmė kilti, gyvatės, gyvenusios toje žemėje, buvo atskirtos nuo viso likusio pasaulio. Joms pasisekė, kad saloje neliko jokių pavojingų plėšrūnų, ir jos ėmė nekontroliuojamai daugintis. Gyvatės maitinasi daugiausia paukščiais, kurie migruodami nutupia saloje pailsėti. Pagrindinės salos gyventojos yra botropsai, sutinkamos tik Keimada Grandėje. Brazilijos mokslininkai mano, kad šių gyvačių nuodai yra potencialiai vertingas ateities medicininių preparatų ingredientas. Gaila tik, kad specialistų susidomėjimas sukėlė tikrą brakonieriavimo bangą. Viena tokia gyvatė juodojoje rinkoje kainuoja 10-30 tūkst. dolerių, dėl to jų skaičius per pastaruosius 15 metų sumažėjo kone perpus. Šiandien ši rūšis yra įtraukta į Raudonąją knygą kaip nykstanti.

Šiaurės Sentinelų sala

Ji yra Bengalijos įlankoje ir priklauso Andamano salynui. Čia gyvena paskutinės gentys, atsisakančios kontaktuoti su visu likusiu pasauliu. Saloje gyvena apie 50-400 čiabuvių, o toks netikslus skaičius rodo, kad vietiniai nenori su niekuo bendrauti. Visi bandymai susidraugauti baigdavosi konfliktais, tyrinėtojai būdavo kaskart apšaudomi iš lankų. Vietos gyventojai savo teritoriją gina labai agresyviai ir nieko neprisileidžia. Matyt, dėl to jie ir išlaikė pirmykštį gyvenimo būdą.

Be to, salą supa smulkūs rifai, todėl jos pakrantės rajonai yra pavojingi laivybai. Čiabuviai gyvena saloje beveik 60 tūkst. metų, nuo tada, kai pirmieji persikėlėliai iš Afrikos nusigavo iki šios sausumos, o tai reiškia, kad Sentinelų gyventojai turi turėti seniausią genomą Žemėje. 1880 m. į nedraugišką salą išsilaipino britų ekspedicija ir po kelių dienų paieškų jos nariai susidūrė su 6 saliečiais - pora senukų ir 4 vaikais. Čiabuviai buvo nugabenti į Port Blerą (miestas Pietų Andamane), bet senukai netrukus susirgo ir mirė. Vaikai buvo grąžinti į salą.

1981 m. ant vietos rifų užplaukė laivas ir Sentinelo gyventojai pamėgino jį užgrobti. Dėl prasto oro gelbėtojų komanda į avarijos vietą nusigavo tik po savaitės, o per tą laiką įgulai teko gintis nuo agresorių. Laivo nuolaužos iki šiol matomos palydovinėse nuotraukose. 2006 m. į salą pateko du pasiklydę žvejai, ir vietiniai svetimšalius nužudė. Atvykusį sraigtasparnį pasitiko strėlių lietus ir komanda nesugebėjo paimti kūnų.

Pagal visus požymius salos gyventojai gyvena kaip akmens amžiaus žmonės. Jie medžioja ir renka gamtos gėrybes, žemės nedirba, o valtys, kurias jie išskaptuoja iš medžių, gali plaukioti tik sekliais salos upeliais. Indijos, kuriai priklauso visas salynas, valdžia suteikė Šiaurės Sentinelų salai ypatingą statusą, norėdama senovinę gentį apginti nuo išorės įtakos. Nelaimė, vietos turizmo organizatoriai vis tiek organizuoja vadinamuosius „safarius“ ir šarvuotais laiveliais gabena į salą turistų grupes.

Bols Piramidės sala (Ball‘s Pyramid)

Tai 560 m aukščio vulkaninės kilmės burės formos uola, likusi nuo seniai dingusio vulkano, išsiveržusio prieš maždaug 7 mln. metų. Teritorija netoli salos - vienas geriausių rajonų nardytojams visoje Australijoje. Uola yra už 643 km į šiaurės rytus nuo Sidnėjaus ir gana arti Lord Hau salos. Kadaise Lord Hau gyveno itin retos rūšies gyvalazdžių būrio vabzdžiai Dryococelus australis. 1918 m. prie salos ant seklumos užplaukė krovininis laivas. Jį remontuojant į sausumą prasibrovė laivo žiurkės ir pradėjo ten neįtikėtinu greičiu daugintis, ėsdamos joms skanias gyvalazdes. Vos per 2 metus šie vabzdžiai visiškai išnyko.

2001 m. pora mokslininkų lankėsi saloje, nieko joje nerado ir jau leisdamiesi nuo uolos pamatė vienišą arbatkrūmį, besistiebiantį tiesiog pro akmenis. Po juo tyrinėtojai rado net 24 gyvalazdes! Jie buvo paskutinieji savo rūšies atstovai visoje Žemėje. Po 2 metų mokslininkai vėl grįžo į salą ir atvežė porelę vabzdžių, pavadinę juos Adomu ir Ieva, ketindami pamėginti veisti rečiausius vabzdžius nelaisvėje. Dar po 5 metų, 2008-aisiais, jų buvo jau 700 ir dar 11 tūkst. inkubacijos stadijos kiaušinėlių. Šiandien tai yra vienintelė vieta pasaulyje, kur šie vabzdžiai gyvena laukinėje gamtoje.

Edeno sodas

Norite - tikėkite, norite - ne, bet Biblijoje gana tiksliai aprašoma, kur buvo Edenas, tapatinamas su rojumi. Pradžios knygoje minima upė, kuri tekėjo per Edeno sodą, ir pagal Šventąjį Raštą turėjo 4 pagrindinius intakus, du iš jų žinomi kaip Tigras ir Eufratas, tekantys per dabartinio Irako teritoriją. Dvi kitos upės nėra rastos. Jos turėjo tekėti per Havilo ir Kušo žemes, bet apie jas taip pat nieko nėra žinoma. Būtent jų nebuvimas šiuolaikiniame žemėlapyje ir pakišo daugeliui specialistų mintį, kad Biblijos aprašymai buvo greičiau metaforos. Bet geologas Vordas Senfordas (Ward Sanford) Arabijos pusiasalio pietuose aptiko dvi išdžiūvusių upių vagas. Jų vanduo kadaise turėjo patekti į Persų įlanką. Bet Persų įlanka ir Raudonoji jūra tais laikais galėjo neegzistuoti, vietoj jų anksčiau čia buvo sausuma. Taigi keturios minėtos upės visai galėjo tekėti teritorija, kuri dabar yra po vandeniu.

Panašios į Edeną vietos minimos ir kitose kultūrose. Pavyzdžiui, senuosiuose šumerų rankraščiuose, kuriems dabar yra apie 4000 metų, pasakojama apie Dilmuno salą. Kai kuriuose dokumentuose Dilmunas minimas kaip didi imperija ir svarbus prekybos centras kelių, tarp senosios Mesopotamijos ir Indo upės slėnio, sankirtoje. Tos civilizacijos pėdsakų vėliau buvo rasta Bahreine. Senajame Testamente pranašas Ezekielis užsiminė, kad Edenas taip pat buvo savotiškas prekybos centras, visai kaip Dilmunas. Vadinasi, Bahreinas gali būti biblinio Edeno sodo vieta. Beje, „Epe apie Gilgamešą“ taip pat pasakojama istorija apie gyvatę, o Bahreine, praėjus 2000 metų po įvykių, aprašytųjų senovės rytiečių knygoje, egzistavo gyvačių garbinimo kultas.