Nuo dykinėtojo iki savižudžių gelbėtojo

Japonas Siodzis Morimotas (Shoji Morimoto) susikūrė sėkmės istoriją, rinkoje radęs unikalią nišą. Pasirodo, kad šiandien galima pardavinėti save, iš anksto pranešus klientams, kad tu nieko ypatingo ar sunkaus daryti nemoki. Jis siūlo patarimų neduodančio pašnekovo bei draugo, pasirengusio kartu imtis bet ko, nesusijusio su fiziniu darbu, paslaugas. Per dvejus tokios veiklos metus Siodzis ne tik susikrovė padorų turtą, bet ir išgarsėjo: jis parašė jau kelias knygas ir tapo populiaraus televizijos serialo herojumi. Jo veikla aptarinėjama internete, stebimasi, ko gi trūksta žmonėms, pasirengusiems už valandą profesionalaus dykinėtojo „nuomos" kloti po 100 dolerių.

2018 m. birželį savo paskyroje „Twitter" Siodzis Morimotas paskelbė tokį tekstą: „Siūlau išsinuomoti mane - profesionalų dykinėtoją. Jums nesinori vieniems eiti į parduotuvę? Jums trūksta komandos žaidėjo? Jums reikia, kad kas nors užimtų vietą eilėje? Aš nemoku daryti nieko, išskyrus paprastas užduotis. Aš niekada nebūnu užsiėmęs, visada esu pasirengęs ir nedarysiu nieko, išskyrus valgymą, gėrimą ir atsakinėjimą paprastais sakiniais."

Originalus pasiūlymas plačiai pasklido internete ir, kad ir kaip keista, sulaukė plataus atsako. Pasirodė, kad norinčių pasinaudoti „profesionalaus dykinėtojo" paslaugomis yra labai daug. Žmonės kreipdavosi į Siodzį, norėdami kartu papietauti, nueiti į koncertą, kovų klubą arba į parką gaudyti drugelių. Ypatinga užsakovų kategorija pasirodė esančios moterys - joms dažnai prireikdavo neaikštingo palydovo einant apsipirkti arba „draugo", kuris taptų užnugariu einant į pirmąjį pasimatymą su nepažįstamuoju, paskirtą internete.

Nusiskundimai sunkiu darbu, atviras pokalbis, kai klientas yra netoli savižudybės, bet negali pasikalbėti su artimaisiais, arba pasakojimas apie žygį į klubą „tik suaugusiesiems", kurį gėda prisiminti... Paaaiškėjo, kad žmonėms ne visada reikia tikros ir nuoširdžios užuojautos. Būna, kad kai kada kaip tik yra lengviau pasikalbėti su tokiu, ne pernelyg suinteresuotu stebėtoju, kuris primygtinai neperša savo patarimų. Siodzis pasakojo, kad kartą jam teko išklausyti net žudiko išpažintį.

Iš esmės S.Morimoto darbas yra ne itin sudėtingas: jis su savo klientais vaikšto į restoranus (jų sąskaita) arba su jais važinėja į renginius, išklauso ir trumpai atsako, nereikšdamas savo nuomonės, nepeikdamas ir nepritardamas. Jis nedalija patarimų ar rekomendacijų, neima į širdį painių istorijų, bet kaip tik to, regis, ir reikia šiuolaikiniam žmogui.

Sumanus japonas klientų turi labai daug. Dabar kaina už jo paslaugas pakilo iki 10 tūkst. jenų (apie 96 JAV doleriai) plius išlaidos transportui ir maistui, tačiau per dieną S.Morimotas paprastai sulaukia 3-4 klientų. Vos per dvejus metus jis taip įvykdė apie 3000 „užsakymų" ir atrodo, kad jo veikla populiarėja - tai patvirtina ir apie 270 tūkst. sekėjų tviteryje.

Įdomu, kad 35-erių „profesionalus dykinėtojas" yra vedęs, jo antroji pusė puikiai supranta vyrą, juolab jo neįprastas darbas duoda geras pajamas. Aišku, galima sakyti, kad S.Morimotas gyvenimą švaisto niekams, juk iš tiesų jis studijavo fiziką ir net turi mokslo laipsnį, tačiau jam pačiam taip neatrodo: „Aš ne draugas ir ne pažįstamas. Aš esu laisvas nuo įkyrių dalykų, kurie neišvengiami santykiuose, bet galiu palengvinti žmonėms vienatvės jausmą", - aiškina Siodzis savo neįprastą veiklą.

„Sveiki, kaip sekasi?"

O kitas japonas, Jukio Šigė (Yukio Shige), paprastu klausimu „Kaip sekasi?" jau yra išgelbėjęs per 600 gyvybių. Jukio 15 metų dirbo policijoje, o paskutiniuosius tarnybos metus praleido už 320 km nuo Tokijo, uolėtame Todzimbo regione. Būtent ten jam dažnai tekdavo traukti iš vandens savižudžių kūnus. Išėjęs į pensiją jis nusprendė, kad gelbės potencialius savižudžius.

Kartą J.Šigė prie uolos pamatė senyvą porą, o juos užkalbinęs sužinojo, kad jie yra bankrutavusio baro savininkai, dėl to nusprendę nušokti nuo uolos. Policininkas iškvietė pastiprinimą, kad porą nuvežtų į Įdarbinimo biurą. Bet jie buvo tik nuvežti namo, o po kelių dienų tie žmonės išėjo iš gyvenimo. Po to Jukio Šigė suprato, kad nori gelbėti žmones nuo savižudybių.

Buvęs policininkas sugebėjo suburti 20-ies savanorių būrį, kurie nuolatos budi pavojingame rajone. J.Šigė net išmoko prognozuoti, kada pasirodys dar vienas nelaimėlis, savyje susipainiojęs žmogus. Jis yra įsitikinęs, kad norint daugumą jų išgelbėti, užtenka tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti. „Aš tiesiog pasakau: Sveiki, kaip sekasi?" Tie žmonės nori, kad jiems kas nors padėtų, kad kas nors su jais pasikalbėtų. Aš gelbėju žmones, bendraudamas su jais tarsi su draugais. Tame nėra nieko ypatingo", - pasakoja policininkas ir prisipažįsta, kad išgelbėti pavyksta ne visus. Kasmet ant Todzimbo uolos su gyvenimu atsisveikina 10-15 žmonių. Bet žuvusiųjų galėtų būti gerokai daugiau: J.Šigės ir jo komandos pastangomis 600 žmonių kasmet lieka gyvi. „Išsilaikyk, palauk!" - toks yra Jukio Šigės devizas.

J.Šigė ir jo komanda tiksliai žino, kad savižudžiai dažniausiai renkasi saulėtas dienas, o lyjant šokti nuo uolos niekas nebando. Bandymų žudytis padaugėja finansinių krizių laikais ir prasidėjus mokslo metams, kai studentai ir moksleiviai susiduria su sunkumais.

J.Šigė papasakojo vieną atvejį. Kartą ant uolos jis pastebėjo 17-metę mergaitę. Jis ją parsivedė į savo biurą, pagirdė arbata ir išklausinėjo, kas atsitiko. Pasirodo, mergaitė ant uolos atėjo dėl tėvų, kurie iš jos tikėjosi didelių laimėjimų. Kartą, gavusi prastą pažymį, dėl to atvyko ant Todzimbo uolos. J.Šigė paskambino tėvams ir jie atvažiavo. Buvęs policininkas su jais pasikalbėjo, paaiškino, kad mergaitė jaučiasi jų spaudžiama, ir uždavė vienintelį klausimą: „Kas svarbiau - dukros gyvybė ar jos rezultatai mokykloje?"

Savižudybės Japonijoje - viena rimčiausių visuomenės problemų ir labiausiai paplitusi 15-39 metų amžiaus žmonių mirties priežastis. Depresija, šeimos problemos, nedarbas ir labai didelė įtampa darbe bei mokykloje - tai priežastys, dėl kurių žmonės nutaria pasitraukti iš gyvenimo.